Meilės šviesa negęsta, jeigu ją saugai

Ilgas judviejų buvo gyvenimo kelias – net 65-eri metai! Būta visko: ir džiaugsmo, ir rūpesčių, ir kasdienės rutinos, ir draugų, artimųjų netekčių, kaip ir daugelyje šeimų esti. Tačiau visą tą kelią skaisčiai švietė begalinė meilė, pagarba, atida vienas kitam. Deja, ne visiems tai pavyksta. Todėl judviejų gyvenimas – gražus pavyzdys kitiems.
Su Antanu Poškumi ir jo šeima tai artimiau, tai su kelerių metų pertraukomis bendrauju nuo 1973-iųjų, kai atsikėliau į Mažeikius ir pradėjau dirbti tuometinėje rajono laikraščio redakcijoje. Bendrystei mus suvedė kraštotyra. Mažeikių 2-osios vidurinės mokyklos (dabar Gabijos gimnazija) jaunųjų kraštotyrininkų (metraštininkų) vadovas A. Poškus kvietė į renginius, į ekskursijas, išvykas, buvo dažnas svečias redakcijoje – vis su savo rašiniais laikraščiui. Žurnalistiniais reikalais kartkartėmis užsukdavau į rajono informacinę skaičiavimo stotį, kur vyresniąja ekonomiste dirbo Aleksandra Poškienė, Antano žmona. Tai buvo maloni, dėmesinga, gerumu spindinti moteris.
Jiedu – Aleksandra, kurią vyras vadino Alyte, ir Antanas – buvo vienmečiai, vos kelių mėnesių amžiaus skirtumas.
Kai Aleksandra jau sunkiai sirgo, negalėjo vaikščioti, siaurame artimųjų ratelyje buvo gražiai paminėtas judviejų 90-ties metų jubiliejus. Tam jubiliejui A. Poškus jau iš anksto parengė itin reikšmingą dovaną – išleido atsiminimų knygelę „Menu saulėtą sodą“, skirdamas ją mylimai žmonai Alytei… Žmona buvo laiminga…
Deja, deja…
– Mūsų šeimą ištiko didelė nelaimė, – po kiek laiko paskambino A. Poškus. – Mirė Alytė…
Ir pravirko…
Tai vienam žinomiausių Mažeikių rajono Mokytojų iš tiesų buvo be galo sunku. Sūnus Kęstutis su šeima gyvena atskirai, o A. Poškus savo bute Gamyklos gatvėje liko vienas. Nepalūžo.
Vos keliems mėnesiams praėjus jau skambina:
– Su Kęstučio šeima ant Alytės kapo Geidžių kapinėse pastatydinome paminklą.
Ir pridūrė dar štai ką:
– Dabar rengiu Alytei atminti knygą „Tavo šviesa negęsta“. Kai tik išleisiu, iš karto atsiųsiu tamstai.
Knyga jau atsiųsta. Mažeikiškė leidykla „Meškinas“ pasistengė ją gražiai išleisti: kietais viršeliais su spalvingu A. Poškienės portretu. Geros kokybės popierius, nepriekaištingai sumaketuota.
„Paprastumas, nuoširdumas, jautrumas, užuojauta ir supratimas. Ji buvo laiminga, linksma. Iki gyvenimo pabaigos netrūko optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo. Džiaugsmas, kad artimiesiems, kaimynams ir aplinkiniams gerai. Ligos prispausta ir jau gulėdama lovoje mokė branginti laiką, mokė atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, sugebėjimą suprasti ir svarbiausia – mokėti atleisti“, – rašo joje Juozapas Kukštas, garbus Mažeikių mokytojas, buvęs A. Poškaus kolega toje pačioje mokykloje.
Knygoje savo prisiminimais dalijasi buvęs A. Poškienės tarnybos vadovas Vygandas Ostrauskis, Leonas Mitkus, kaimynė Janina Pūkienė. Tačiau ypač jautriai širdį suvirpina per dešimtmečius išsaugoti Aleksandros ir Antano Poškų laiškai, rašyti, pavyzdžiui, iš Kijevo, kai Antanas tarnavo kariuomenėje. Jis rašė „brangiai Alytei“, o ji jam iš Mažeikių – „Antanėli… Tebūnie 1959 metai laimingi mudviejų gyvenime, kad vėl po ilgos pertraukos (…) galėtume vėl kartu gyventi ligi amžinybės… tik kartu su tavim (…). Brangus man yra ir mažasis Kęstutis, bet atsiminkim, praeis laikas greitai, mudu jau būsim senučiai, o mūsų mažasis Kęstutis bus didelis didelis ir t. t. Paaugęs – išaugęs išeis į gyvenimą, į žmones, o mudu vėl liksim vieniši. Nors ir nevieniši. Nes vienas antrą taip pat karštai mylėsime ir džiaugsimės savo vaisiais – darbo rezultatais, dalinsimės praeities, gyvenimo ir pirmosios meilės įspūdžiais, ką beatsiminsime“.
Nėra net ką komentuoti. Nebent pridurti – visa tai ir buvo judviejų gyvenime. Iki pat paskutinio Aleksandros atodūsio…
Labai įtaigu tai, kad knygoje pateikiamos laiškų faksimilės. Autentiškumas stiprina įspūdį.
A. Poškienės darbas buvo didžiai vertinamas ir bendradarbių, ir vadovų. Ji buvo apdovanota keliais garbės raštais. Jų kopijos įdėtos į knygą. Knyga taip pat iliustruota šeimos archyvo nuotraukomis.
Gaila, kad šios knygos išleista tik 50 egzempliorių, tad nedaug kas galės ją perskaityti. Kelis egzempliorius A. Poškus padovanojo Mažeikių rajono viešajai bibliotekai, Gabijos gimnazijai. Knyga jaudinanti. Vis dėlto esti amžinos meilės, ištikimybės, šeiminės laimės, tarpusavio sugyvenimo gražių pavyzdžių. Ir jie čia pat – šalia mūsų.
Mokėkime jais pasidžiaugti.
Jonas LAURINAVIČIUS
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto