planuojama pristatyti mažeikiškiams.
Menų studija „Erdvė“ minėjo savo veiklos 20-metį. Ta proga šiemet išleistas kūrybinis almanachas „Erdvus žvilgsnis“, jame – 11 menų studijos narių poezijos ir prozos kūriniai. „Santarvės“ pašnekovėms – menų studijos dalyvėms, kurių prozos ir poezijos kūriniai išleisti almanache, pateikėme šiuos klausimus:
- Kada ir kaip imatės kūrybos, kas tai nulemia?
- Kokiu principu atrinkote tekstus almanachui ir kaip vertinate bendrą rezultatą?
- Kaip su išleista knyga galės susipažinti mažeikiškiai, ar planuojate pristatyti savo almanachą?
„Almanachas išėjo savitas, išsiskiriantis iš kitų“
Vilma KLIMAVIČ:
- Paskutinis mano kūrinys rašytas seniai. Negaliu sau pasakyti, kad dabar ką nors parašysiu, ir sėsti prie stalo. Visa mano kūryba – tarsi kažkieno padiktuota. Kai prisikaupia daug tokių „diktuojamų“ minčių, tada turiu jas užrašyti. Laikyti savyje pasidaro per sunku – atrodo, kad imsiu ir tuoj sprogsiu kaip pučiamas balionas.
Kažkada, kaip visi pradedantieji, sakiau, jog rašau sau. Tačiau vėliau tai ėmė atrodyti beprasmiška. Panorau savo kūryba pasidalyti. Galbūt norėjosi sužinoti, ar ji ko verta. - Atrinkau pasakas, nes jų turiu mažai ir, jei ne almanachas, gal jos niekada nebūtų išvydusios dienos šviesos. Tas pats ir su iliustracija (Vilma prie vienos savo pasakų, spausdintų almanache, pridėjo savo piešinį – aut. past.). Kiaunes nupiešiau tada, kai parašiau pasaką „Paskutinė kiaunė“. Tiesą pasakius, šiai pasakai sukūriau daug iliustracijų, bet labiausiai pavyko pavaizduoti kiaunes.
Esu dėkinga kolegėms – kitoms autorėms, kurios palaikė idėją literatūrinius kūrinius papuošti ne nuotraukomis su savo veidais, o savomis iliustracijomis.
Dėl to almanachas išėjo savitas, išsiskiriantis iš kitų. - Turbūt bus pristatymas, panašus į visus praėjusius. Tik norėčiau, kad kiti skaitovai pasirinktų paskaityti po kiekvieno autoriaus prozos ištrauką ar eilėraštį.
- Turėtų būti ir muzikos, bet nereikia prisikviesti muzikantų ir dainininkų, kurie nesusiję su almanachu. Kai kas kuria muziką savo eilėms, tad galėtų ir padainuoti.
„Mano kūriniai gimsta iš gyvenimo, realių aplinkybių“
Jolita BUTKIENĖ:
- Tai dalis gyvenimo. Norint rašyti, man reikia pozityvo, gerų emocijų. Negatyvas neskatina kurti, bent jau manęs. Manau, viskuo, kas teikia džiaugsmą, reikia dalytis, nes tai skatina tobulėti.
O šio pozityvo semiuosi iš gyvenimo. Nors darbe nebūna lengvų dienų, bet dirbu tai, kas man patinka, o tai teikia džiaugsmo. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai vyksta karas, stengiuosi atsiriboti nuo informacinių šaltinių: žinių laidų, radijo. Žinau pagrindinius įvykius ir tiesiog dirbu, gyvenu.
Ir kūriniai gimsta iš realių aplinkybių – nieko nėra išgalvota, tiesiog tai, kuo gyvenu, perteikiu kitais žodžiais. - Norėjosi pateikti tobuliausias jausmų išraiškas iš begalės išrašytų emocijų. Almanachui pateikiau ir poezijos, ir prozos. O savo kūrinių iliustraciją patikėjau sukurti dukrai. Taigi, knygoje išspausdintas jos piešinys. Dėl to net nebuvo abejonių – turiu iliustruotoją „po ranka“, jos ir paprašiau.
- Dar sunku patikėti, kad po tiek triūso rengiant almanachą jis jau yra ir jį galima pačiupinėti. Manau, visų pirma reikia pasidžiaugti su „Erdvės“ nariais, susiorganizuoti susitikimą.
Kol buvo pandeminių suvaržymų, jaučiausi keistai – išleidom knygą, o nėra kaip pasigirti. Dabar situacija pasikeitė. Manau, kad reikia pristatymo, kuris tradiciškai turėtų vykti bibliotekoje
„Almanachas – kelerių metų veiklos apibendrinimas“
Martina RUGINYTĖ:
- Kurti įkvepia įvairios patirtys, dažniausiai sunkios. Rašymas man turi dvi prasmes. Pirmiausia tai yra galimybė su kažkuo pasidalyti savo mintimis, išgyvenimais, jausmais. Kita prasmė, ne mažiau svarbi, – terapinė. Tai būdas „išsivalyti“, išsilieti. Žydaitė Ana Frank, žinoma dėl savo dienoraščio, yra pasakiusi: „Popierius atlaiko daugiau nei žmogus.“
Kūryboje svarbūs ir džiugūs, optimistiški išgyvenimai, bet vienas ar kitas patyrimas turi stipriau paliesti, sukrėsti (kad ir gerąja prasme), tada ir sėdu rašyti. Net ir atsitiktinai išgirsta ar „užkabinusi“ frazė gali tai paskatinti. Kūrybos nesuforsuosi, neprisiversi. Nesu iš tų, kurie prisėda ir nusprendžia parašyti eilėraštį. Tiesiog tam ateina laikas, kuris nuo manęs nepriklauso.
Manau, kad kūryba dalytis svarbu. Tam reikalinga atitinkama niša, kurią nėra taip paprasta rasti. Vis dėlto, jei yra galimybė ir atrodo, kad turi ką pasakyti, pasidalyti savo mintimis verta – galbūt kitas žmogus atras šiose patirtyse kažką pažįstamo, reikšmingo, galbūt jam pačiam tai padės išgyventi sunkumą. Grožio išgyvenimas taip pat svarbus. - Aš atrinkau kelias ištraukas iš savo literatūrinio dienoraščio „Gyvenimo traukinys“. Panašaus žanro kūrinio ištrauką – literatūrinį dienoraštį – almanachui pateikė ir buvusi „Erdvės“ prezidentė Vilma Klimavič. Rašyti šį kūrinį pradėjau, kai nutrūko santykis su man svarbiu žmogumi.
Knygai pateikiau dar kelis eilėraščius, kuriuos rašiau per pastaruosius kelerius metus. Stengiausi, kad niūresni, gilesni mainytųsi su optimistiškes-
niais. - Netrukus turėtų įvykti „Erdvės“ susitikimas, tuomet ir pasitarsime dėl pristatymo. Norėtųsi, kad tai būtų jaukus susibūrimas, kuriame mintimis pasidalytų vienaip ar kitaip prie knygos leidimo prisidėjusieji, visi menų studijos nariai paskaitytų savos kūrybos… Yra „Erdvės“ narių, kurie dainuoja, kuria dainas… Tai muzikos šiame pristatyme irgi neturėtų trūkti. Kadangi knygoje yra ir šiuo metu Palangoje gyvenančios Astos Brazaitienės kūrybos, tikimės, kad renginyje dalyvaus ir literatai iš Palangos.
Svarbu ir tai, kad pernai „Erdvė“ minėjo jubiliejų, galbūt tai bus savotiškas jos gimtadienio atšventimas (pernai jis neįvyko dėl pandeminės situacijos ir kitų aplinkybių). Manau, šio pristatymo tikslas ir būtų toks – pasidžiaugti padarytu darbu, kuris yra tarsi kelerių „Erdvės“ veiklos metų apibendrinimas, ir pristatyti šią knygą platesniam ratui žmonių. Galbūt bus susidomėjusių, norinčių ją perskaityti, ar, dar geriau, – prisijungti prie menų studijos veiklos.
Rugilė VENCKUTĖ
Nuotr. autorės ir iš asmeninių archyvų
