Merginą patraukė vyriškų kovų pasaulis

Gabrielės Marozaitės aštuonerių metų triūsą treniruočių salėje vainikavo pasaulio čempiono taurė. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pasaulio karatė šotokan čempionės titulas ir aukso medalis, iškovotas Italijoje, šį mėnesį vainikavo
Mažeikių Gabijos gimnazijos pirmokės Gabrielės Marozaitės šios vasaros triūsą. Penkiolikametė negalėjo atsakyti, kodėl pasirinko ne šiandien ypač populiarius šokius, o tokią „nemergaitišką“ sporto šaką.

Žavi  kovų rungtys

Paklausta, kodėl pradėjo lankyti karatė užsiėmimus, Gabrielė negalėjo konkrečiai atsakyti – gal todėl, kad karatė sporto salė buvo arčiau namų, gal kad norėjosi save išbandyti tokioje sporto šakoje. Kad ir kaip ten būtų, šiandien ji yra vienintelė mergina, besitreniruojanti trenerio Artūro Geriko vadovaujamame karatė klube „Danas“.
„Pradėjau karatė treniruotes lankyti nuo septynerių metų, pirmąjį laimėjimą – trečios vietos medalį iškovojau jau po pusmečio miesto varžybose, tai „užvedė“, ir šios sporto šakos nebekeičiau, į kitus būrelius nebekreipiau dėmesio. Dabar pasižiūriu į kambaryje saugomą įvairaus rango varžybose iškovotų penkiasdešimties taurių ir per šimto medalių kolekciją ir suprantu: pasirinkimas buvo teisingas. Nors iš pradžių mama ir nenorėjo leisti užsiiminėti šiuo, daugelio supratimu, vyrišku sportu“, – pasakojo jaunoji mažeikiškė.

Ugdo  daug gerų  savybių

Merginos nuomone, teiginys, kad karatė – tai mušeikų sportas, yra klaidingas. Atvirkščiai, karatė verčia jaunuolius priprasti prie drausmės, ugdo discipliną, skatina būti pareigingiems, moko įveikti ir save, ir varžovą.
Ši savybė labiausiai ir žavi Gabrielę. Karatė yra kata ir kumitė rungtys, labiausiai merginai prie širdies pastaroji – kovų su varžovu rungtis, joje ji ir pasiekė didžiausių laimėjimų.
„Kata (kova su įsivaizduojamu priešininku) treniruotės mane labai vargino – kiekvieną elementą turi atlikti, atsižvelgdamas į menkiausias smulkmenas, treniruotėse judesiai kartojasi, tas pats per tą patį. O kumitė matai gyvą varžovą ir turi jį pergudrauti savo mąstysena ir išmokta kovos technika“, – pasidalijo patirtimi sportininkė.

Titulą  lėmė penkios  pergalės

Pasaulio čempionės titulą tarp 14–15 metų sportininkių kovų rungtyje Italijoje mažeikiškei lėmė pergalės penkiose dvikovose. Anot jos, finale jai teko gana stipri, techniška ir arši varžovė iš Rumunijos. Kol vyko kova, nei laikas, nei taškai nebuvo rodomi, tik dvikovai pasibaigus teisėjas viena ranka mostelėjo mažeikiškės pusėn, ir laimėtojas tapo aiškus.
„Kiek vėliau paaiškėjo, kad iš pradžių kova buvo lygi, rezultatas taip pat lygus, tik per pratęsimą pelniau tašką ir pergalė buvo mano. Kaip ruošiausi finalo kovai? Jeigu sąžiningai, sėdėjau tribūnoje, žiūrėjau kitų kovas ir nieko neprisimenu – kamavo aukšta temperatūra, nekreipiau dėmesio į nieką, tik adrenalinas kilo (juokiasi).
Dažniausiai svarbioms kovoms ruošiuosi užsidėjusi ausines, kuriose skamba tranki, užvedanti klubinė muzika, tačiau šį kartą situacija buvo kitokia“, – prisiminė sportininkė.
Mergina pripažino, kad dvikovos metu ji girdi visus trenerio, kuris stovi prie tatamio krašto, patarimus, jie padeda persiorientuoti, keisti kovos planą, tuo tarpu žiūrovų šūksniai, jų keliamas triukšmas tarsi išnyksta, jį išgirsti tik dvikovai pasibaigus.

Sportininkės palydovės – traumos

Mamos nuogąstavimai, jog šis sportas bus sunkus ir skausmingas, pasitvirtino – kiekvienais metais Gabrielei tenka gydytis traumas. Tai raiščių patempimai, kelio sumušimai, pirštų sudurdymai, o kartą patyrė net smegenų sukrėtimą.
„Kaskart po traumos išgirstu mamos draudimą sportuoti, tačiau vos apgijusi, vėl skubu į sporto salę – juk turiu tikslą ir privalau jo siekti. Dabar, kai jau pasiekiau, kaip pati sakau, šiokių tokių laimėjimų, ir abu tėveliai palaiko šį mano užsiėmimą“, – juokavo Gabrielė.
Tačiau varžybos atneša ne tik pergales – praėjusių metų pasaulio čempionate Vokietijoje jaudulys padarė savo – kaip sakė sportininkė, išėjusi ant tatamio taip susijaudino, kad užmiršo viską, ko ją mokė ir ko išmoko.
Tai buvo vienas didžiausių nusivylimų per visą jos dar neilgą sportininkės karjerą. Tačiau nesėkmės skatina tik dar geriau ruoštis kitoms varžyboms, įrodyti sau ir kitiems, kad nesi vėpla.

Ragina  siekti  tikslo

O jaunosios sportininkės titulai tikrai verti dėmesio: vienintelį kartą dalyvavo Europos pirmenybėse Rumunijoje – užėmė antrąją vietą, keturis kartus varžėsi pasaulio čempionatuose – pirmoji vieta vaikų grupėje, antroji vieta kata rungtyje, trečioji vieta komandinėse varžybose, o dabar štai vėl auksas.
„Sėkmingiausiu savo sezonu laikau tą, kai rungiausi 12–13 metų sportininkių amžiaus grupėje ir laimėjau nemažai pirmųjų vietų. Dabar dalyvausiu, kaip aš vadinu, mažosiose varžybose Šiauliuose, Pakruojyje, Tukume, o pagrindinis tikslas – kitų metų pavasarį Serbijoje vyksiantis Europos čempionatas. Esu nusitaikiusi tapti absoliučia čempione, po to jau pereisiu į 16–17 metų sportininkių grupę“, – planais dalijosi mažeikiškė.
Sportininkė pripažįsta, kad kartais pavargsta nuo treniruočių, tada reikia trumpam nuo jų pailsėti. Bet paskui ir vėl tris kartus per savaitę po pusantros valandos treniruočių salėje, o jeigu artėja svarbios varžybos – kiekvieną dieną, neišskiriant ir savaitgalių, tenka plušėti.
„Norint kažko pasiekti, reikia dirbti – be prakaito ir skausmo rezultatų nebus. Kiekvienas jaunas žmogus privalo turėti kokį nors tikslą, triūsti jo labui, stengtis jį pasiekti ir įgyvendinti.
Nuo mažų dienų reikia pasirinkti kokį užsiėmimą – ar tai būtų šokiai, ar dailė, ar sportas, ir išbandyti juos. Įsitikinus, kur sekasi geriausiai, siekti toje srityje tapti vienu geriausių. Aš manau, kad savo vietą jau radau“, – samprotavo Gabrielė.