savivaldybės archyvo
Šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Mažeikių kultūros centre vykusios šventės metu nominacija „2019 metų kūrėjas“ buvo įteikta Irenai Meižienei.
Nelengvą gyvenimą nugyvenusi 74-erių mažeikiškė karantino metu negali susitikti su bendraminčiais iš Mažeikių „Bočių“ bendrijos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Mažeikių filialo, tačiau rankų sudėjusi nesėdi ir neliūdi.
Įvairių kūrybinių sumanymų turinčiai mažeikiškei karantinas yra tas laikas, kai galima juos įgyvendinti.
„Būk matomas, matyk kitus“
Mažeikiškė I. Meižienė aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose, projektuose, parodose su savo rankdarbiais (siuviniais, mezginiais, nėriniais, iš popieriaus išlankstytais dirbiniais, kompozicijomis iš gamtinių medžiagų). Tiesa, kai kurių kūrybinių sumanymų, tokių kaip, pavyzdžiui, siuvinėjimo, nėrimo vąšeliu, jai teko atsisakyti dėl prasto regėjimo.
Be to, mažeikiškė kuria eiles.
„Irena – dėmesinga paprastam žmogui, niekada neatsisako padėti kitiems. Ji visada laikosi duoto žodžio. Jos gyvenimo kredo – „Būk matomas, matyk kitus“. Ne kartą jai buvo patikėta vesti įvairius renginius. Moteris geba sudominti žmones savo šmaikštumu, įdomiais žaidimais, gera nuotaika, entuziazmu. Dalyvius visada apdovanoja savo rankdarbiais. Gyvenime stiprybės I. Meižienė semiasi iš aplinkos, kurioje gyvena. Ėjimas į žmones, buvimas su jais, kūrybinė saviraiška įkvepia geriems ir prasmingiems darbams“, – taip „2019 metų kūrėjo“ nominacijos laimėtoją apibūdina jos aplinkos žmonės.
Kūryba prasidėjo vėlai
Yra žmonių, su kuriais anksčiau nesi bendravęs, tačiau apie juos esi girdėjęs. Net dovanų esi gavęs to žmogaus rankomis sukurtų darbelių.
Bet kai jam paskambini, nuo pirmų minučių pajunti užsimezgantį draugišką, jaukų ryšį bei paprastą žmogišką pokalbį apie kūrybą, artėjančias Velykas, nueitą kelią, patirtus išgyvenimus.
Štai ką papasakojo Irena.
Gyvenimas susiklostė taip, kad vidurinę mokyklą ji užbaigė tada, kai jau buvo ištekėjusi. Paskui gimė vaikai.
Darbas buvo toks, kad reikėjo anksti keltis, vėlai gulti. Iš pamainos ji grįždavo apie 24 valandą, o paskui 4 keldavosi. Todėl ir jokios kūrybos nebuvo.
„Mano kūryba prasidėjo vėlai. Tada, kai išėjus į pensiją atsirado daugiau laiko. Šiaip esu vargo bitelė. Vaikystė buvo sunki, senatvė dar sunkesnė. Palaidojau dukrą, sūnų, likau be šeimos, be giminių“, – pasakojo I. Meižienė.
Karantino nesureikšmina
Smulkmenų apie tai, kas atsitiko, savo pašnekovės neklausinėjau. Juk tik mamos, palaidojusios savo vaikus, žino ir supranta, kokį netekties skausmą motinai visą gyvenimą tenka nešioti širdyje.
Tačiau bambantiems, besiskundžiantiems, kad dėl karantino Velykos bus liūdnos, kad negalima važiuoti lankyti giminių, norisi priminti: yra žmonių, kurie visas šventes – Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas – praleidžia vieni. Yra mamų, kurios Motinos dienos proga važiuoja į kapines lankyti savo vaikų kapų…
„Manęs karantinas, koronavirusas nei baugina, nei liūdina. Viena pati prižiūriu šešias kapavietes. Dabar, tuo laiku, kokį visi išgyvename, ir artėjant pavasariui, labiausiai bijau, kad niekas nenuveš į kapines“, – kalbėjo I. Meižienė.
Ji sakė pažįstanti žmonių, kurie, kad ir kur eitų, ten bamba, skundžiasi. Tai jiems paukščiai nečiulba, tai beržai nežaliuoja, tai valdžia bloga. Su tokiu žmogumi išeik, pavyzdžiui, pasivaikščioti ir, žiūrėk, jis vėl vien blogus dalykus mato.
„Saugausi tokių – aplink matančių vien blogį ir skleidžiančių blogą energiją, o pati stengiuosi su kitais dalytis gera energija“, – tikino pašnekovė.
Darė velykines dekoracijas
Toliau pokalbis „sukosi“ apie įvairius rankdarbius.
Optimistiškai nusiteikusi, pokalbį vis paįvairindama įvairiais pokštais ir juoku Irena pasakojo, kad sėdėti parkeliuose ant suoliukų, namie prie virtuvės lango ar liežuvauti savo laiko negaišta. Jai norisi ką nors veikti, daryti, kurti.
Irenai patinka ir pritinka posakis: kai rankos dirba, galva ilsisi.
Įvairių veiklų ji susigalvoja pati. Pavyzdžiui, prieš Velykas pasakojo dariusi dekoracijas kiaušinius.
Paėmus kiaušinį, jų galuose reikia išbadyti skyles, o trynį ir baltymą išpūsti. Toks kiaušinio lukštas – puiki medžiaga darbeliams.
Kiaušinių lukštus Irena kaupė ištisus metus. Savo bičiulėms buvo prisakiusi: „Jei kepsit pyragus ar omletą, kiaušinius išpūskite, o lukštus išsaugokite ir atneškite man.“
Taigi, kiaušinio lukštus mažeikiškė tepė lipalu ir vyniojo siūlais. Tokių dekoracijų Irena pagamino 250 vienetų. Irenos pagalbininkai pasistengs, kad šie dekoruoti kiaušiniai pasiektų žmones, kuriems Irena nori juos padovanoti.
Kas – grybauti, o kas – rinkti žaliavų
Kitas Irenos užsiėmimas – popieriaus lankstymas. Iš pasidarytų nedidelių popieriaus dalelių ji suklijuoja gulbes, įvairias dėžutes, vazeles, saldainines.
Seniau pašnekovė darydavo didžiules gulbes. Vienai gulbei reikėdavo išlankstyti po tūkstantį ir daugiau popierinių detalių. Dabar tos gulbės „sumažėjo“ – vienai reikia šimto septyniasdešimties detalių. Per 8 valandas moteris gali prilankstyti apie 800 detalių – tiek jų telpa į vidutinio dydžio batų dėžutę. Iš tokio kiekio detalių suklijuojamos 4 nedidelės gulbelės.
„Visa tai man teikia džiaugsmo. Man tinka visokios medžiagos – ir antrinės žaliavos, ir gamtos gėrybės. Visko iš jų prigalvoju.
Anksčiau, kol dar mane kas veždavosi į mišką grybauti, aš sakydavau, kad negalima to daryti. Nes, būdavo, kad atsivežusieji iš tikrųjų grybauja ir džiaugiasi į pintines dėdami grybus, o aš rinkdavau visokius mano akiai įdomesnius pagalius, šakeles, akmenis, kerpes ir panašiai“, – prisiminė I. Meižienė.
Eilių kūrimo nesuplanuosi
Dar vienas mažeikiškės Irenos užsiėmimas – eilėraščių rašymas.
Pirmąkart I. Meižienės eilės, virtusios daina, nuskambėjo tada, kai ji ir jos mokslo draugai Viekšniuose susitiko paminėti svarios sukakties, – mokyklos baigimo penkiasdešimtmečio.
„Su tomis eilėmis nebūna taip, kad nutari: dabar sėsiu ir eiliuosiu. Pavyzdžiui, kažkada važiavau iš Klaipėdoje vykusio savo rankdarbių parodos pristatymo. Sėdžiu, mąstau. Ir taip eilutė po eilutės mintyse dėliojasi eilėraštis. Belieka užrašyti. Bet, aišku, būna, kad ir nustoja tos mintys plaukti. Tarsi užstringi, eilučių pritrūksta“, – kūrybinį procesą apibūdino pašnekovė.
Velykų proga I. Meižienė sakė norinti pasveikinti „Santarvės“ skaitytojus, visus savo pažįstamus ir nepažįstamus žmones, kurie stengiasi dėl visų gerovės bei sveikatos. Savo palinkėjimą visiems – stiprybės – mažeikiškė palydėjo tokiomis savos kūrybos eilutėmis:
Ši šventė ne tokia kaip kitos.
Ji mums – naujų darbų pradžia.
Daug žadantis Velykų rytas –
Pavasariniam glėbyje.
Jis ves per bundantį arimą,
Praskleidęs beržo šakeles.
Tad šlovinkime žemės nubudimą –
Sveikatos, džiaugsmo, laimės teatneš.
