Prisimenant tragiškus Sausio 13-osios įvykius, pagerbiant juose žuvusių ir sužeistų žmonių atminimą, Mažeikių muziejuje atidaryta Jono Skabicko nuotraukų paroda. Laižuviškis mokytojas su bendraminčiais prie šalies Parlamento budėjo 1991-ųjų vasarį ir fotografavo tai, kas jau tapo istorija.
Visur lydėjo fotoaparatas
Prieš 33-ejus metus Sausio 13-ąją Vilniuje žmonės plikomis rankomis ir savo kūnais įveikė sovietinius karius, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais. Žuvo keturiolika televizijos bokštą gynusių beginklių žmonių, apie tūkstantis Lietuvos piliečių patyrė įvairaus sunkumo traumas, sužeidimus, sumušimus.
Su mažeikiškių grupe vėliau prie Parlamento budėjęs J. Skabickas pasakojo: „Nuo 1971 metų, kai studijavau Šiauliuose, susidomėjau fotografija, dalyvaudavome studentų parodose, lankiau fotomėgėjų būrelį. Pagal paskyrimą atvykęs mokytojauti į Laižuvą, kur du dešimtmečius dirbau rusų kalbos ir istorijos mokytoju, įsteigiau fotobūrelį, pats dariau menines nuotraukas. Taip fotoaparatas „Zenit“ visada būdavo su manimi, jį vežiausi ir į Vilnių.“
Paragintas buvusios mokinės, muziejininkės Raimondos Ramanauskienės, mažeikiškis turimas fotografijas ir skaidres atidavė saugoti Mažeikių muziejui – su intencija, kad gal ateičiai jos pravers. Taip gimė šiai datai skirta ir iki vasario 13 d. veiksianti ekspozicija, kurioje – 26 fotografijos ir skaidrės.
Nuplėšė raudoną vėliavą
Prisimindamas 1991 m. sausio įvykius, buvęs mokytojas kalbėjo, jog ir Laižuvoje žmonės nesėdėjo rankų sudėję – kartu su tuomečiu Laižuvos kolūkio sandėlininku, amžinybėn jau išėjusiu Drąsučiu Liaugminu automobiliu nuvažiavę prie sienos su Latvija, stebėjo, ar iš ten neatrieda sovietiniai tankai.
„Pasienyje stovėjo sudegintas muitininkų namelis, tačiau judėjimo nebuvo, tad po kurio laiko grįžome į miestelį ir visą tragišką naktį įvykius sekėme prie televizoriaus. Stebėjome padėtį miestelyje ir kitas kelias sausio dienas. Neramumų nebuvo, tik vienas, kaip aš vadinu, „raudonasis“ vietos gyventojas buvo iškėlęs raudoną vėliavą autobusų stotelėje, tačiau žmonės greitai ją nuplėšė“, – pasakojo J. Skabickas.
Prasidėjus Sąjūdžiui, mokytojas su D. Liaugminu, Leonardu Zubiu važiuodavo į mažeikiškių aktyvo organizuojamus renginius, į Laižuvą parveždavo ir platindavo Sąjūdžio spaudą, apie jo siekius pasakodavo mokiniams.
Budėjo minios žmonių
Mažeikių Sąjūdžio grupės pakviesti 1991 m. vasario 7 d. septyni laižuviškiai, tarp kurių, be J. Skabicko ir D. Liaugmino, buvo ir Norbertas Jablonskis, Rimantas Krišmontas, Aleksandras Paulauskas, amžinybėn jau išėjęs Vincas Petrikas bei Augustinas Rimas, kartu su pilnu autobusu kitų rajono gyventojų išvyko budėti prie Parlamento.
„Baimės nebuvo – prie Seimo būriavosi didžiulės minios žmonių, degė laužai, visur – vėliavos, transparantai. Netikėjau, kad sovietai išdrįstų sukelti dar vieną tragediją. Buvo įspūdinga: barikados, vaikų piešiniai, prie medinių stulpų prikalti ir ant metalinių virbų pamauti sovietiniai pasai, kariniai bilietai, Gorbačiovą išjuokiančios karikatūros… Kad ir ne profesionalas, kiek galėjau, tas išraiškingesnes akimirkas įamžinau savo fotoaparatu“, – sakė J. Skabickas.
Provokacijų prie šalies Parlamento rūmų tądien nebuvo, tik kelis kartus susirinkusieji matė, kaip apačioje, prie Neries, nesustodami pravažiavo sovietiniai kariniai transporteriai.
Nedrįso pažvelgti į akis
Mokytojas pasakojo: visą parą nė minties nebuvo apie miegą, nuotaika pakili, giesmes aikštėje giedojo ir Mažeikių bažnyčios choristai. Pedagogui įsiminė ir tai, kaip senutės nešiojo ir dalijo sumuštinius, visus vaišino karšta arbata. Tas laikas laižuviškio atmintyje išliko kaip didžiulio tautos pakilimo ir vienybės diena.
Iš ryto mažeikiškių autobusas nuvažiavo prie televizijos bokšto, padėjo gėlių prie Nukryžiuotojo skulptūros. Bokštas sovietinių karių buvo užgrobtas jau beveik mėnesį. J. Skabickas pasakojo: prie bokšto stovėjo keli sovietiniai transporteriai, jį supo nuo šalčio ar iš baimės susitraukę kareiviai. Kareiviai nedrįso žiūrėti žmonėms į akis, nereagavo arba nusisukdavo…
„Matyt, tai buvo neišvengiamas mūsų šalies istorijos laikotarpis. Labai gaila, kad žuvo žmonės, tačiau mus visus vedė tikėjimas, kad sugebėsime apginti savo siekį savarankiškai gyventi laisvoje Lietuvoje. Dėstydamas mokiniams istoriją pasakojau apie šiuos įvykius, naudodavau savo nuotraukas ir skaidres. Tą atminimą turime išsaugoti ateities kartoms“, – apibendrino parodos autorius.
