Muziejuje – alytiškių sukurtos skulptūros ir margučiai

Mažeikių muziejuje šiuo metu eksponuojama Alytuje gyvenančių tautodailininkų Audronės ir Sauliaus Lampickų kūrybos darbų paroda. Mažeikiškiams pristatomos medžio skulptūros ir margučiai – skirtingi, tačiau bendrą nuotaiką ir pasaulėjau-tą atspindintys darbai.

Mažeikiškiai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su tautodailininkais, pabendrauti, dalyvauti kiaušinių marginimo edukacijoje.

Kūryboje svarbiausia – ne vizija, o medis

S. Lampickas yra kryždirbys, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Jo žmona Audronė save vadina trečios kartos margučių margintoja, įgijusia sertifikatą, patvirtinantį, kad kuria tautinio paveldo produktą. Skirtingos jų veiklos susijungia bendrame kelyje, kuriame kūryba yra ne tik darbas, bet ir kasdienybė, o šeimos tradicijos gyvos iki šiol.

Kalbėdamas apie kūrybos procesą, S. Lampickas tvirtino: jam svarbiausia ne iš anksto turima vizija, o pati medžiaga. Skirtingai nei dalis drožėjų, kurie teigia iškart „matantys“ būsimą kūrinį, jis pirmiausia kelia itin aukštus reikalavimus medžiui.

„Man turi būti kokybiškas ąžuolas – be šakų, gražus, tvirtas. Aš drožiu iš storų, gerų ąžuolų, pats juos pasiruošiu, kad nesuskilinėtų“, – atskleidė kūrėjas.

Anot jo, pasirinkimas dirbti su ąžuolu atėjo ne iš karto. Anksčiau jis drožė iš liepos, tačiau rezultatai netenkino. Tik atradus ąžuolą, kūryba įgavo pagreitį ir tapo sėkminga. Vis dėlto kai kurioms smulkesnėms detalėms vis dar pasirenkama minkštesnė mediena.

Menininkas pabrėžė, kad skirtingos medžio rūšys dažnai derinamos ir viename kūrinyje.

Nors ąžuolas yra tvirtas, jis taip pat gali būti trapus, todėl tam tikros detalės, pavyzdžiui, smulkūs elementai, gaminamos iš kitų medžių – klevo, beržo ar vaismedžių, kurie yra lankstesni ir mažiau linkę lūžti.

Kūrybai – tyla ir visiškas susitelkimas

Kūrybos procesas Sauliui yra neatsiejamas nuo tylos ir susikaupimo. Norint pradėti naują darbą, būtina visiškai atsiriboti nuo aplinkos ir skirti tam laiko.

Jis prisiminė jam artimą žemaitį drožėją Stanislovą Riaubą, kurio kieme kūrybos metu turėdavo vyrauti absoliuti tyla – net vištos negalėdavo vaikščioti. Panašų principą šiandien taiko ir pats – į dirbtuves be leidimo gali užeiti tik anūkės, o net ir artimiausi žmonės greit pajunta, kada geriau netrukdyti.

Nuo pirmųjų darbų – iki aiškios krypties

Sauliaus kūryboje netrūksta netikėtumų – pradėtas darbas ne visada virsta tuo, kas buvo planuota. Anksčiau, kaip pats pripažino, būdavo impulsyvus ir nepavykusius darbus tiesiog sunaikindavo.

„Esu karštakošis – jei kas nors neišeina, išmetu. Audronės tėtis juokaudavo, kad ir vėl pečių kūrenam paukščiais, angelais ar jų sparnais“, – šypsojosi jis.

Kūrėjas prisiminė ir savo kaip tautodailininko pradžią – tuomet drožė įvairius motyvus, tarp jų ir velnius bei kaukes. Pirmuosius darbus pardavinėjo Kaziuko mugėje, kur patekti nebuvo lengva.

„Vilniuje, kažkur Pilies gatvėje, prie Rotušės aikštės, ant sniego įsitryniau ir pardavinėjau kaukes. Vienas profesorius sustojo prie mano dirbinių ir pasakė, kad esu gabus, bet turiu atsirinkti, ką drožiu“, – pasakojo S. Lampickas.

Šis patarimas tapo lūžio tašku – nuo tada kūryboje atsirado daugiau aiškumo ir estetikos, o pats menininkas sąmoningai pasirinko kryptį, kuria eina iki šiol.

Margučių marginimas prasidėjo nuo stebėjimo

A. Lampickienės kelias į kiaušinių marginimą prasidėjo ne nuo ankstyvos vaikystės, o gerokai vėliau. Nors šeimoje ši tradicija buvo gyva, pati ilgą laiką tik stebėjo.

„Mano mama margindavo labai gražiai, jos margučiai buvo tobuli. Tiesiog sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip ji dirba – nedrįsau bandyti“, – prisiminė ji.

Pirmąjį margutį Audronė išmargino paauglystėje. Ilgainiui marginimas tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi – šia veikla tautodailininkė užsiima apie tris dešimtmečius.

Trapūs kūriniai ir neišvengiamos netektys

Kūrėja skaičiuoja, kad yra išmarginusi daugiau nei 10 tūkst. margučių.

Ši veikla reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir kantrybės, o nuostolių išvengti nepavyksta. Dažniausiai margučiai suskyla dar ruošiant – išpučiant kiaušinio turinį. Vis dėlto kur kas skaudžiau, kai sudūžta jau išmarginti darbai. Dažnai taip nutinka mugėse, parodose – mat ne visi lankytojai suvokia, kokie trapūs yra šie kūriniai.

„Žmonės ne visada supranta, kad jie tušti ir labai lengvi – užtenka pastumti, ir viskas sudūžta“, – sakė Audronė.

Apie tokius nutikimus ji kalba su šypsena. Kartais prie „nuostolių“ prisideda ir artimiausi žmonės.

Kūrėja prisiminė atvejį, kai sudužo ypač sudėtingi kelių spalvų margučiai, pareikalavę daug darbo.

 Tokios situacijos neišvengiamos, tačiau jos tik dar labiau primena, kokia trapi yra ši kūrybos forma ir kiek kruopštumo reikalauja.

Marginimas vašku – šeimos tradicija, perduodama iš kartos į kartą

Audronė pasakojo, kad yra išbandžiusi ir kitas margučių dekoravimo technikas, tačiau nė viena taip nepatraukė kaip marginimas vašku. Ši technika tapo ir neatsiejama Lampickų šeimos dalimi.

„Marginimas vašku mūsų šeimoje – savaiminis dalykas. Dukra yra pasakiusi, kad ne ji pasirinko tokį marginimo būdą, o marginimas pasirinko ją“, – šypsojosi kūrėja.

Pasak jos, ši tradicija perduodama iš kartos į kartą – nuo močiutės iki jos pačios, o dabar ją tęsia ir dukra bei anūkės. Pastarosios prie margučių prisiliečia jau nuo mažens – 5 ir 7 metų mergaitės ne tik margina, bet ir turi savo nuomonę apie grožį.

Velykų kvapas – vaškas ir šeimos tradicijos

Tautodailininkė prisipažino neturinti vienos mėgstamiausios spalvos margučiams – jos skonis keitėsi bėgant laikui: vienais metais labiau patiko švelnūs, pasteliniai atspalviai, kitais – ryškesni.

Vis dėlto svarbiausia jai ne spalvos, o pojūtis ir nuotaika.

„Vaško kvapas – tikras Velykų kvapas. Ir ačiū Dievui, kad jis man patinka, nes kai kuriuos žmones erzina ar jie jam alergiški“, – sakė ji.

Anot Audronės, marginimas vašku jų namuose yra neatsiejama švenčių dalis – margučiai dedami ant Velykų stalo, puošiami žole, nuolat ieškoma naujų sprendimų ir išbandomos įvairios idėjos.

Kūrėja dalijosi linksmomis patirtimis. Kartą, likus kelioms dienoms iki Velykų, ji buvo pasiruošusi apie 30 margučių, tačiau sulaukė užsakymo numarginti kiaušinių kitai šeimai. Bėda, kad parduotuvėse nebuvo galima rasti baltų kiaušinių. Audronė pažadą ištesėjo – užsakovui pardavė margučius, kuriuos buvo numarginusi sau. Tada teko skubiai primarginti naujų, naudojant svogūnų lukštus.

Anot tautodailininkės, marginimas visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis, glaudžiai susijusi su šeima. Ji augo namuose, kuriuos statė iš tremties grįžęs senelis kartu su tėvais, broliu ir seneliais. Vėliau šeima dar labiau išsiplėtė – kartu gyveno net kelios kartos, o tradicijos natūraliai perduodamos iš vienų rankų į kitas.

Toks gyvenimas, kai po vienu stogu gyvena tėvai, vaikai ir seneliai, šiandien tampa retenybe, tačiau būtent jis padėjo išlaikyti ne tik tradicijas, bet ir stiprų tarpusavio ryšį.