Muziejuje ir archeologiniame komplekse daug sužinota apie kuršius bei geležį

Daubariuose vykdomas geležies išgavimo eksperimentas yra unikalus, Lietuvoje atliekamas retai,
todėl žmonės aktyviai domisi tuo, kas ir kaip vyksta jo metu.

Šeštadienį Daubarių piliakalnių archeologiniame komplekse įvyko vienintelis Mažeikių rajone rengiamas gyvosios archeologijos ir amatų festivalis „Geležinė Daubarių istorija“.
Daubarių piliakalnių papėdėse vykusį renginį aplankė gausus būrys žmonių, kurie domisi senaisiais amatais, geležies gavyba. Daug įdomių dalykų papasakojo ir festivalio išvakarėse Mažeikių muziejuje surengtos konferencijos pranešėjai.

Festivalis – iš dviejų dalių

Gyvosios archeologijos ir amatų festivalis „Geležinė Daubarių istorija“ ankstesniais metais vykdavo vieną dieną. Šiemet jo organizatoriai nusprendė padaryti kitaip – penktadienį tuos, kurie domisi istorija, archeologija, pakvietė į konferenciją Mažeikių muziejuje.
Konferencijoje buvo pristatytas archeologo Gvido Slah ir kalvio Martyno Stankaus nuveiktas darbas – judviejų su pagalbininkais padarytos kuršiškų ginklų bei papuošalų rekonstrukcijos pagal Griežės kapinyne rastų radinių pavyzdžius.

Prieš konferenciją buvo galima pažiūrėti Augustino Našlėno bei Viliaus Jokubaičio sukurtą audiovizualinę instaliaciją „Tylios šventovės“.
Šeštadienį mažeikiškiai ir mūsų krašto svečiai galėjo vykti į Daubarius ir stebėti praktinę festivalio dalį – geležies lydymo eksperimentą, bendrauti su šio eksperimento dalyviais, įvairiais amatininkais, pristačiusiais senovinius amatus bei savo dirbinius.

Griežės kapinyno istorija

Prie pat Lietuvos ir Latvijos sienos esančio Griežės archeologinio komplekso, o kartu ir kapinyno dabartinė istorija yra tokia: 1981 m. Mažeikių melioracijos valdybos darbuotojai ten pradėjo kasti karjerą, apie tai nepranešę tuometei Kultūros ministerijai. Taip archeologiniu aspektu buvo padaryta daug žalos. Neabejojama, kad buvo prarasta daug radinių, kurie buvo tiesiog išvežioti po rajoną su iškastu smėliu.
Gelbėti to, kas Griežės apylinkių žemėje dar buvo likę, ėmėsi archeologas, tuometis Lietuvos istorijos instituto darbuotojas Algirdas Varnas. Jis 1981–1983 m. tyrinėjo Griežės kapinyną.
Radinių iš Griežės Lietuvos nacionaliniame muziejuje šiuo metu saugoma apie 1,5 tūkst. Deja, archeologo išvežti į Vilnių radiniai į Mažeikių kraštą taip ir nesugrįžo.

Mažeikių muziejininkai dabar džiaugiasi: M. Stankaus ir G. Slah dėka nuo šiol Mažeikių muziejus turės bent kelias Griežės kapinyne rastų ginklų, segių, geriamojo rago rekonstrukcijas.
Istorikų teigimu, Mažeikių rajone apie 1975–1976 m. buvo atliekama labai daug archeologinių tyrinėjimų. Tai buvo susiję su naftos perdirbimo gamyklos statyba. Ji buvo didžiausias postūmis tyrinėjimams. Apgailestaujama ir dėl to, kad tuo laikotarpiu daug kas buvo sunaikinta. Pavyzdžiui, tvenkiant upes, neetiškai kasinėjant.

Rekonstrukcijas kūrė iš piešinių

Pasak vieno iš rekonstrukcijų autoriaus, archeologo G. Slah, reikia suvokti, kad dalies Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomų archeologinių radinių iš Griežės yra išlikę tik fragmentai. Todėl rekonstrukcijoms reikalingos informacijos kai kuriais atvejais nebuvo daug.

Gvidas Slah ir Martynas Stankus pristatė savo padarytas Griežės kapinyno radinių rekonstrukcijas.

„Atkurdami stengėmės pasiekti tokį dirbinių vaizdą, kokį mums Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose pavyko nufotografuoti. Prie eksponatų net negalėjome prisiliesti. Nupiešėme eksponatų parametrus iš kortelių ir bandėme atkurti tuos daiktus.

Dalis jų į kapavietes buvo dedami kaip simboliai, o kai kurie, kol jų savininkas ar savininkė buvo gyvi, buvo nešiojami ir gana intensyviai. Apie tai mes, archeologai, sprendžiame pagal daiktų susidėvėjimą. Kad ir, pavyzdžiui, vien iš segės matėsi, kad ji buvo sukniedyta“, – pasakojo archeologas.

Aptiktas ne vienas kuršių bendruomenės centras

Anot kito muziejuje vykusios konferencijos dalyvio archeologo Gedimino Petrausko, tarp baltų genčių kuršiai buvo arčiausiai valstybės sukūrimo. Jų materialinė kultūra buvo labai turtinga ir, palyginus su lietuvių (jie gyveno dabartinėje rytų Lietuvos teritorijoje), buvo kur kas aukštesnė.

XII ir XIII amžiai įvardijami kaip kuršių genties klestėjimo, galybės metas. O dabartinio Mažeikių rajono teritorijoje esantys Griežė, Dapšiai, Jautakiai, Daubariai kadaise yra buvę kuršių bendruomenės centrais.
Tačiau kuršiai buvo įsikūrę pajūrio regione, o šis regionas visiems buvo pakeliui. Todėl atsitiko taip, kad galiausiai kuršius palaužė kryžiuočiai bei kalavijuočiai. Ir taip kuršiška kultūra užsibaigė, o Lietuvos valstybė kūrėsi ne kuršių, o lietuvių genčių pagrindu.

Atkurti protėvių patirtį nėra paprasta

Trečius metus organizuoto renginio „Geležinė Daubarių istorija“ vienas iš pagrindinių akcentų – geležies lydymo eksperimentas. Jį kasmet atlieka būrys entuziastų – metalo meno ir juvelyrikos studentai, kalviai Martynas ir Mindaugas Stankai, archeologas G. Slah.

G. Slah, muziejuje skaitydamas pranešimą, klausytojus supažindindamas su informacija apie geležies išgavimą, pajuokavo, kad yra tapęs priklausomas nuo šių – geležies gavybos eksperimentų, kurių metu naudojamos tokios pat technologijos, kaip ir prieš tūkstantį metų.
Bet tai, ką mūsų protėviai kadaise buvo įvaldę, šiandieniniam žmogui atkurti labai sudėtinga. Ir nėra išlikusių tikslių „receptų“, kaip iš mineralų, uolienų, geležies rūdos būdavo išgaunama geležis. Todėl entuziastai, atlikdami eksperimentus, siekia sužinoti senąsias geležies išgavimo paslaptis.

Rezultatą pamatė ir žiūrovai

Šie ir panašūs eksperimentai kalviams, archeologams, istorine rekonstrukcija besidomintiems žmonėms kaskart dovanoja daug naujos informacijos ir patirties.
„Geležies lydymo procesas priklauso nuo įvairių niuansų. Nuo to, kokio dydžio dumplės, koks oro padavimas į lydymo krosnelę, kokio ilgio yra šachta, nuo geležies rūdos kokybės. Net oro slėgis gali turėti įtakos. Ir kaip mes, vykdydami geležies lydymo eksperimentą, jau suprantame, tai nėra paprastas, lengvas procesas“, – kalbėjo G. Slah.

Šeštadienį festivalyje Daubarių piliakalnių papėdėje atliekant geležies gavybos eksperimentą, buvo naudojamas limonitas. Šios žaliavos prisikasta iš Ventos upės atodangos Šiaulių rajone.
Šiemet renginyje dalyvavę žmonės turėjo galimybę pamatyti, kaip sudaužoma rudnele vadinama geležies degimo krosnelė, išvysti kritę – pradinę geležies formą, kurią dar reikėjo sodrinti – plakti kūjais ir taip pašalinti organikos bei priemaišų likučius.
Ankstesniais metais dėl užsitęsusio lydymo proceso visi kiti etapai – rudnelės sudaužymas, kritės išėmimas – įvykdavo jau gyvosios archeologijos festivaliui pasibaigus ir žiūrovai to nepamatydavo.

Vertinga mokytojo ir kraštotyrininko informacija

Archeologas G. Petrauskas konferencijoje dalyvavusius žmones išsamiau supažindino su Daubarių archeologiniame komplekse atliktais tyrinėjimais ir svarbiausiais atradimais.
„Dabar Daubarių piliakalniai yra valstybės saugomi kaip atskiri piliakalniai. Tai neeiliniai Mažeikių krašto paminklai, apsupti labai gražių vietų. Smagu, kad jie pritaikyti turizmui, lankymui. Manoma, kad kadaise čia buvo vienas galingas piliakalnis. Rašytiniuose šaltiniuose yra minima medinė Viešetės pilis“, – apie vietovę, kurioje jau keletą metų kas rudenį rengiamas gyvosios archeologijos ir amatų festivalis, pasakojo archeologas.

Daubariuose kasmet vykstančio renginio dalyviai – senovinių, autentiškų amatų puoselėtojai.

Pasak jo, moksliniu požiūriu pirmasis dėmesį į Daubarių piliakalnius atkreipė Stasys Ličkūnas, Mažeikių pradinės mokyklos mokytojas, kraštotyrininkas, kolekcininkas.
Jis parašė ir „Gimtajame krašte“ paskelbė nedidelį straipsnelį apie Daubarus ar Dauborius – taip Daubariai buvo vadinami tarpukariu.
Įspūdingas ir šiandieniniams istorikams, archeologams, kraštotyrininkams vertingas yra tarpukariu surinktas Valstybės archeologijos komisijos archyvas.

Tarpukariu po visą Lietuvą buvo išsiuntinėtos anketos ir vietos mokytojai surašydavo viską, ką žino apie tas vietoves, kuriose gyveno ir dirbo, – apibūdino vietovardžius, surašė padavimus, aprašė įvairius radinius ir jų būklę.
Šiame archyve, S. Ličkūno 1936 m. užpildytoje anketoje, yra nemažai įdomios informacijos ir apie Daubarių piliakalnius.

Naujausi radiniai – iš žvalgymų 2018-aisiais

Archeologų dėmesio Daubarių kompleksas sulaukė 1948 ir 1966 metais. Tuomet įvyko pirmosios žvalgomosios archeologinės ekspedicijos.
Bet tai, kas šiandien žinoma apie Daubarius ir kadaise juose „virusį“ gyvenimą, sužinota tuomet, kai archeologas Vytautas Daugudis ir jo komanda 1975–1976 metais čia vykdė tyrinėjimus. Tuomet buvo rasti, manoma, juvelyro sodybos pėdsakai. Be to, tąkart buvo iškasta ir geležinių strėlių antgalių, o tai liudija, kad Viešetės pilis buvo puolama priešų. Išmanantieji istoriją, kuršių kultūrą žino, kad kuršiai nenaudodavo lankų su strėlėmis.

Istorinės rekonstrukcijos klubų atstovų kovos įprastai prikausto žiūrovų dėmesį.

Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto atstovai 2018 m. birželį–lapkritį Mažeikių rajone žvalgė nemažai kultūros paveldo vertybės požymių turinčių archeologijos ir mitologijos vietų. Tarp jų – ir Daubarių kapinyną.

Apie 40×35 m dydžio kasinėjimuose tąkart aptiktas 81 radinys. Didžiausią radinių dalį sudaro papuošalai ir jų dalys: apyrankės, karoliai, antkaklės, segės, žiedai. Tarp kitų kapinyno radinių – pentinio kirvio dalis, miniatiūrinis kirvelis, sagtys, LDK Jono Kazimiero šilingas, susilydę žalvarinių dirbinių fragmentai.
Archeologų išvada po žvalgymų Daubarių kapinyne tokia: „Nors daugelis aptiktų radinių sulūžę arba specialiai sulaužyti į nedidelius gabalėlius, perdegę ar net stipriai apsilydę – visa tai rodo Daubariuose buvus įsigalėjusį mirusiųjų deginimo paprotį. Remiantis radiniais, Daubarių degintinis kapinynas kaip kuršių bendruomenės laidojimo vieta naudotas XI–XIII amžiuose.“
Sigito KAZLAUSKO ir autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto