Psichoaktyviųjų medžiagų pasaulis per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai – keičiasi ne tik pačios medžiagos, bet ir požiūris į jų vartojimą. Gydytojas toksikologas prof. Robertas Badaras tvirtina, kad šiandien medikams tenka susidurti su šimtais naujų psichoaktyviųjų medžiagų, kurių įprasti testai gali net neaptikti. Tačiau vienu didžiausių išmėginimų jis vadina ne tik augančią pasiūlą, bet ir tai, kad vis dažniau jaunam žmogui vartojimas atrodo normalus dalykas, o klausimų kelia ne tas, kuris vartoja, bet tas, kuris atsisako pabandyti.
Alkoholis, vaistai ir naujos medžiagos
R. Badaras teigia: „Mes kalbame apie vartojimo normalizavimą. Visai kita motyvacija, visai kitoks suvokimas, kas yra norma, kas yra gerai, kas yra blogai, ar vartoti yra blogai, ar tai kenkia sveikatai. Tai yra visiškai kitas pasaulis.“
Pasak toksikologo, apsinuodijusių pacientų nemažėja – priešingai, Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro stacionare, kuriam medikas vadovauja, jų skaičius pamažu auga, nors pacientų profilis keičiasi. Alkoholis vis dar išlieka viena dažniausių apsinuodijimų priežasčių, tačiau greta jo vis didesnę vietą užima vaistai ir naujos psichoaktyviosios medžiagos.
Rinkoje – apie 400 negerų naujovių
Dar visai neseniai kalbant apie narkotines medžiagas dažniausiai buvo minimas gana aiškus jų sąrašas. Šiandien situacija gerokai sudėtingesnė. R. Badaro teigimu, Europoje rinkoje vienu metu cirkuliuoja daugybė naujų psichoaktyviųjų medžiagų, o dalies jų įprastais testais nustatyti nepavyksta.
„Mes vis dar kalbame apie klasikines medžiagas iš inercijos, nors pasaulis jau pasikeitęs. Europoje realiai cirkuliuoja apie 400 naujų medžiagų. O klasikinės buvo šešios ar septynios. Problema ta, kad įprastas testas yra tik orientacinis – jis gali duoti ir klaidingai teigiamą, ir klaidingai neigiamą rezultatą“, – aiškina profesorius.
Tai keičia ir medikų darbą. Pasak R. Badaro, Lietuvoje ilgą laiką buvo ieškoma tik kelių klasikinių medžiagų, todėl gavus neigiamą rezultatą galėjo susidaryti įspūdis, kad pacientas nieko nevartojo.
„Mes ieškojome kurios nors iš septynių medžiagų, o tų keturių šimtų tiesiog neieškojome ir sakėme, kad jų nėra. Dabar jau yra laboratorijų, kurios po truputį pradeda tuos dalykus daryti. Atsiranda galimybės ištirti ir geriau suprasti, ką vartoja jaunoji karta“, – sako toksikologas.
Didžiausias pokytis – ne medžiagos, o požiūris
Profesoriui didžiausią nerimą kelia ne vien naujų medžiagų skaičius. Jo teigimu, keičiasi santykis su vartojimu – tai, kas ankstesnėms kartoms buvo suvokiama kaip rizikingas elgesys, daliai jaunų žmonių tampa savaime suprantama aplinkos dalimi.
R. Badaras prisimena 19-mečio paciento istoriją. Po pavartotos medžiagos jaunuoliui išsivystė psichozė, jis smurtavo prieš artimuosius, jo kraujospūdis buvo itin aukštas – siekė apie 200, o kūno temperatūra artėjo prie 40 laipsnių. Pasveikęs vaikinas situaciją vertino ne kaip įrodymą, kad medžiaga pavojinga, o kaip ženklą, jog pasirinko netinkamą kiekį.
„Jis nemano, kad vartoti yra blogai. Jam atrodo, kad tiesiog neteisingai pasirinko kiekį. Ir tada išgirsti: „Taigi visi vartoja.“ Tai yra labai aiškus socialinio normalizavimo pavyzdys“, – pasakoja R. Badaras.
Elektroninės cigaretės – pirmasis kabliukas
Kalbėdamas apie paauglius, profesorius ypatingą dėmesį skiria elektroninėms cigaretėms. Jo teigimu, jos svarbios ne tik dėl nikotino – jauną žmogų pirmiausia veikia bendraamžiai, socialinė aplinka, reklama, patrauklūs skoniai ir produkto įvaizdis.
„Kodėl jaunimas vartoja elektronines cigaretes? Pirmiausia – bendraamžių įtaka, reklama, skoniai. Ir tik paskutinėje vietoje – nikotinas. Pradžioje veikia bendraamžių spaudimas, socialiniai tinklai, reklama ir skoniai – suformuojamas įvaizdis, o tik po to ateina pats nikotinas“, – sako profesorius.
Tai svarbu vertinti didesniame kontekste: šiandien paauglys susiduria su gerokai didesne ir įvairesne pasiūla nei ankstesnės kartos. Todėl tėvų argumentas „mes irgi jaunystėje pabandėme“ ne visada atspindi dabartinę realybę.
„Kai aš augau, pasiūla buvo labai paprasta – cigaretės arba alkoholis. Kito realiai arba nebuvo, arba tai buvo prieinama tiems, kurie labai ieškojo. Dabar vaikus veža į ligonines ir vaikai miršta. Tai yra kito kalibro pasiūla“, – pabrėžia R. Badaras.
Paauglio smegenys mokosi stabdyti impulsą
Anot toksikologo, paauglių pažeidžiamumą lemia ir biologija. Impulsų kontrolė galutinai susiformuoja tik jauno suaugusiojo amžiuje, todėl laikotarpiu, kai ypač svarbus bendraamžių pripažinimas ir atlygio pojūtis, stiprų poveikį turinčios medžiagos tampa dar pavojingesnės.
„Impulsų kontrolė visiškai susiformuoja maždaug 25-erių. O paauglystėje yra labai trapus balansas tarp impulsų kontrolės, atlygio ir pavojaus. Vartodami tam tikras medžiagas gauname atlygį, susijusį su dopamino išsiskyrimu, ir kai kurios medžiagos šią sistemą paveikia labai stipriai“, – aiškina R. Badaras.
Pasak jo, būtent dėl to priklausomybės negalima aiškinti vien valios trūkumu ar žmogaus pasirinkimu. Profesorius priklausomybės mechanizmą apibūdina paradoksaliai: žmogus gali medžiagos nebemėgti, tačiau vis tiek jos norėti.
„Priklausomybės esmė – „norėti“ nereiškia „mėgti“. Pacientai man sakydavo: „Man nepatinka, bet aš vartoju.“ Skamba kaip nonsensas, bet kai supranti šį mechanizmą, pradedi visai kitaip žiūrėti į priklausomybę“, – pasakoja jis.
Net po metų smegenys gali reaguoti
Kad priklausomybė nėra vien sąmoningas apsisprendimas, R. Badaras iliustruoja neuromokslų tyrimais. Jis pasakoja apie žmogų, gydytą dėl priklausomybės nuo kokaino, kuris metus nevartojo ir nuoširdžiai teigė, kad medžiaga jo nebedomina. Tačiau smegenų tyrimas parodė, kad pamačius su vartojimu susijusius vaizdus tam tikros smegenų sritys vis dar aktyviai reagavo.
„Žmogus sako tiesą – jam tikrai nepatinka. Bet kas vyksta smegenyse? Dopamino sistemos vis dar reaguoja. Mes galime pasakyti „patinka“, „nepatinka“, „gerai“, „blogai“, bet gilesnės smegenų struktūros keičiasi daug lėčiau“, – aiškina profesorius.
Tai, pasak jo, padeda suprasti, kodėl priklausomybės gydymas yra ilgas procesas ir kodėl vien faktas, kad žmogus kurį laiką nevartoja, dar nereiškia, jog biologiniai priklausomybės mechanizmai išnyko.
Tinklalaidės „Lietuva sveiksta“ organizatorių informacija ir nuotrauka
