Naujasis vadovas – apie planus ir iššūkius

Spalį darbą pradėjęs naujasis Regioninės Mažeikių ligoninės direktorius Alfonsas Motuzas iki tol daugiau nei trisdešimt metų atidavė policijos sistemai. Jam teko vadovauti ir Mažeikių policijos komisariatui, ir Telšių apskrities bei Klaipėdos vyriausiems policijos komisariatams. Po tarnybos policijoje A. Motuzas dirbo Vyriausybės atstovų tarnybos Klaipėdos ir Tauragės apskrityse patarėju. Nusprendęs pakeisti darbo sritį jis laimėjo konkursą Mažeikių ligoninės vadovo pareigoms užimti.

Naujasis direktorius sutiko atsakyti į mažeikiškiams aktualius klausimus dėl ligoninės likimo, jos perspektyvų.

– Kas lėmė jūsų sprendimą dalyvauti konkurse Mažeikių ligoninės direktoriaus pareigoms užimti?
– Turbūt toks yra mano charakteris, kad negaliu ramiai gyventi. Norisi naujų potyrių, naujų iššūkių. Turiu nemažos vadovaujamo darbo su didesniais kolektyvais patirties. Turimus vadybinius gebėjimus norisi pritaikyti būtent vadovaujamame darbe.

Dar yra dešimt metų iki pensijos ir norėtųsi produktyviai juos praleisti. Ir ne tame darbe, kuris būtų man ne prie širdies. Visada norėjau dirbti valstybės tarnyboje.

– Ar perėjus dirbti visai į kitą struktūrą, susijusia su medicina, žmonių gydymu, nekils sunkumų?
– Neturėtų būti per sunku, nes vadovaujamas darbas panašus tiek ligoninėje, tiek policijos komisariate. Kai beveik visą gyvenimą esi tokį darbą dirbęs, sukauptą vadybinę patirtį norisi išnaudoti ir kitose sferose. Vadyba, teisiniai dalykai, personalo valdymas ir finansų kontrolė yra daugmaž vienoda visur. Kaip ir vadovui tenkanti atsakomybė.

Žmonių gydymas pasižymi savo specifika, bet tam ir yra specialistai, išmanantys savo darbą. Medicinos reikalams spręsti yra vadovo pavaduotojai tiek slaugai, tiek medicinai, kurie savo darbą puikiai išmano.
Vadovui riekia sutvarkyti viską taip, kad ligoninė tinkamai ir laiku būtų aprūpinta reikiamomis priemonėmis, kad būtų mokamas už darbą atitinkamas atlyginimas. Reikia užtikrinti gerą darbo atmosferą ir kad pacientams būtų suteikiamos pačios geriausios paslaugos.

– Kokių pirmųjų pagrindinių darbų ėmėtės?
– Pirmomis darbo dienomis susipažinau su kolektyvu, su pagrindinių padalinių vadovais. Buvome susitikę su skyrių vedėjais, su administracija. Pasižiūrėjome, aptarėme, kokie pagrindiniai darbai laukia, kokios galimos grėsmės, kokia ligoninės finansinė situacija.

– Kokios nuotaikos Mažeikių ligoninės bendruomenėje? Žmonėms nelengvas laikotarpis – vadovų kaita. Kokia situacija emocine prasme?
– Gavau informacijos apie tam tikras situacijas, konfliktų židinėlius, susiskaldymą kolektyve. Žinau, buvo atvejų, kai dėl konfliktinių situacijų prieita iki teismų ir darbo ginčų komisijos. Visur visko pasitaiko. Be konfliktinių situacijų turbūt neapsieina nė viena darbovietė.
Medikai galbūt yra išskirtiniai, jų darbas sudėtingesnis, varginantis, nes dirbama su ligoniais. Jie taip pat yra emociškai pažeidžiami.

Tokiais atvejais labai svarbus skyrių vadovų, padalinių, vyriausiųjų slaugytojų pirmasis žingsnis. Svarbi jų reakcija ir tai, ar laiku buvo pastebėta netinkama situacija, kas daryta. Būtina konfliktą išspręsti pradinėje stadijoje, imtis atitinkamų priemonių. Jei tai nepavyksta, įsijungia kiti mechanizmai, specialistai, kurie analizuoja konflikto aplinkybes, priežastis ir pateikia išvadas.

Svarbiausia, kad nebūtų agresyvaus spaudimo, mobingo, psichologinio smurto. Ypač iš vadovų, iš vyresniųjų kolegų – jaunesniesiems. Tuomet darbo mikroklimatas smarkiai pablogėja. Žmonės eina iš darbo.
Mano pozicija tokia: vadovai turi gebėti suvaldyti tokias situacijas dar pradinėje stadijoje. O jeigu to padaryti nesugeba, kyla klausimas, ar jie turi pakankamai kompetencijų vadovauti, net jei jų, kaip medicinos specialistų, darbinės kompetencijos nepriekaištingos.

– Kokia ligoninės finansinė būklė? Kokia laukia metų pabaiga?
– Pasakyti, kad turime daugiau nei išleidžiame, tikrai negaliu. Yra tam tikras