Pirma klasė – tai didelis pokytis ir žingsnis mažo žmogaus gyvenime, kuomet viskas kardinaliai pasikeičia: aplinkiniai žmonės, erdvės, susitarimai, socialiniai santykiai, atsakomybės ir dienos režimas. Šio laikotarpio, kuomet organizmas prisitaiko prie naujos aplinkos, vadinamo adaptacija, trukmė yra individuali.
Apie tai, kas gali padėti užtikrinti greitesnį ir saugesnį vaiko perėjimą į mokyklos aplinką, kalbėjomės su psichologe Salvinija Lukšiene ir pedagoge, progimnazijos pradinių klasių mokytoja Viktorija Kazlauske.
Berniukai prisitaiko sunkiau
Psichologė S. Lukšienė mano, kad vaikai patys yra pajėgūs įveikti adaptaciją. Dažniausiai adaptacijos procesas trunka apie 6–8 savaites, tačiau jis gali užsitęsti ir iki pusės metų ar net ilgiau, jei kyla emocinių ar elgesio sunkumų. Todėl tėvams svarbu stebėti vaiką, kalbėtis apie mokyklos gyvenimą ir vaiko savijautą.
Pradinių klasių mokytojos V. Kazlauskės teigimu, atlikti tyrimai parodė, kad mergaitės lengviau prisitaiko prie mokyklos aplinkos.
„Jos yra linkusios labiau laikytis susitarimų, todėl greičiau priima bendrą klasės tvarką. Berniukams adaptacija kartais gali būti šiek tiek sudėtingesnė. Jie rodo didesnį polinkį į fizinę veiklą, todėl jiems sunkiau laikytis klasėje reikalaujamo susikaupimo, gali kilti daugiau emocinių ir elgesio sunkumų“, – patirtimi dalijosi pradinių klasių mokytoja.
Ji pastebi ir tai, kad kiekvienas vaikas yra individualus, todėl negalima tvirtai teigti, jog berniukams adaptacija vyksta sudėtingiau.
Ragina būti kantriems ir stebėti vaiką
Vienoje iš Mažeikių progimnazijų dirbanti mokytoja teigia, kad adaptacija mokykloje yra sudėtingas procesas. Pasitaiko atvejų, kai iš pažiūros vaikas lyg ir prisitaikė prie naujovių greitai ir sėkmingai, tačiau tam tikri jo elgesio pokyčiai gali išduoti esamus sunkumus.
Pedagogė skatina tėvus atkreipti dėmesį į staigius vaiko nuotaikos ir elgesio pokyčius, miego kokybę, atsisakymą eiti į mokyklą ir kt.
„Pasitaiko atvejų, kai vaikai prašosi likti namuose, skundžiasi fizinio pagrindo neturinčiais negalavimais, pavyzdžiui, pilvo ar galvos skausmais, sapnuoja košmarus, naktimis dažnai prabunda. Visa tai yra simptomai, pranešantys apie galimai patiriamą stresą ir nesaugumo mokykloje jausmą“, – kalbėjo mokytoja.
Anot pedagogės, pastebėjus šiuos ar kitus pakitimus, tėvai turėtų reaguoti kantriai ir atsargiai. Pirmiausia, derėtų atvirai pasikalbėti su vaiku, išsiaiškinti, kas jį neramina. Dėl to svarbu palaikyti kontaktą su vaiko mokytoja ar mokytojais, kad būtų galima gauti papildomos informacijos apie jo elgesį mokykloje. Laikui bėgant, nepastebėti adaptacijos sunkumai gali pareikalauti daugiau dėmesio, o nuosekli parama ir supratingumas padės vaikui lengviau įveikti šį sudėtingą laikotarpį.
Tėvų įsitraukimas padeda įsilieti greičiau
Psichologė S. Lukšienė neabejoja: mokytojas ir tėvai daro didžiausią įtaką vaiko adaptacijai mokykloje. Remdamasi tyrimų išvadomis specialistė teigia, jog daug kas priklauso nuo šeimos – jei tėvai abejingi ar į išsilavinimą žiūri kaip į trukdį, mokyklinės adaptacijos laikotarpis gali būti sudėtingesnis.
Tėvai turėtų transliuoti teigiamą požiūrį į mokyklą, rodyti pagarbą naujai vaiko veiklai: padėti suprasti mokyklos taisykles, paaiškinti, kur kreiptis, susidūrus su sunkumais, mokyti užmegzti tinkamą ryšį su mokytojais ir kitais mokyklos darbuotojais.
„Jeigu tėvai vaikui sako, kad mokykla yra vargas ir kančia, o ne nauja, naudinga, įdomi veikla, vaikai priims tėvų požiūrį ir kentės mokykloje. Tėvai turi diegti vaikui įprotį niekada nevėluoti į pamokas, lankyti mokyklą, paaiškinti, kad punktualumas rodo pagarbą mokytojams ir klasės draugams“, – kalbėjo psichologė.
Jei tėvai iš anksto ruošia vaiką, reguliariai kalbasi apie tai, kas jo laukia mokykloje, vaikas dažniausiai lengviau priima pokyčius. Tėvų susidomėjimas mokyklos veikla, bendradarbiavimas su mokytojais ir mokinio palaikymas skatina vaiko pasitikėjimą savimi.
Domėjimasis didina motyvaciją tobulėti
Pedagogė V. Kazlauskė skatina aktyvų tėvų ir mokytojų bendradarbiavimą, kuris turi didelės reikšmės vaiko adaptacijai. Kai tėvai nuolat palaiko ryšį su mokytojais, jie gauna vertingos informacijos apie vaiko pažangą ir elgesį, o tai leidžia greičiau spręsti iškilusias problemas.
„Aktyvus tėvų įsitraukimas suteikia vaikui jausmą, kad jo mokyklinė veikla yra svarbi ir prasminga. Tai sustiprina pasitikėjimą savo gebėjimais. Tuomet vaikas yra motyvuotesnis mokytis. Kai tėvai nuosekliai domisi vaiko kasdienybe ir palaiko jį mokymosi procese, emociniu požiūriu mokinys jaučiasi saugiau. Tai mažina nerimą dėl nežinomų situacijų ir padeda greičiau prisitaikyti prie naujos socialinės aplinkos“, – akcentavo „Santarvės“ pašnekovė.
Progimnazijos mokytoja patarė: reikėtų vengti pernelyg kontroliuoti ar nuolat tikrinti vaiką dėl kiekvienos smulkmenos. Vienas iš svarbiausių adaptacijos naujoje aplinkoje dalykų yra skatinti atžalą prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi. Tėvai turėtų padėti sukurti mokymosi režimą, tačiau neperimti visos kontrolės.
Tėvų vaidmuo – stebėti, jei reikia, patarti, tačiau ne atlikti darbą už vaiką. Tokia tvarka moko laiko planavimo, prioritetų nustatymo ir atsakomybės, kurios stoka yra viena didžiausių šių laikų vaikų problemų.
Tėvai turėtų formuoti vaiko atsakomybę
Būtent pirmoje klasėje pradeda formuotis vaiko atsakomybė už savo mokymąsi ir motyvaciją mokytis. Jeigu vaikas prašo pagalbos, tėvams būtina išsiaiškinti, kokios pagalbos jų vaikas tikisi, ir padėti tiek, kiek jis prašo.
Psichologė S. Lukšienė yra įsitikinusi, jog atlikti namų darbus yra vaiko pareiga ir atsakomybė, o juos priimti ir įvertinti turėtų mokytojai.
„Iš pirmokų tikimasi daugiau akademinio savarankiškumo, bet ne mažiau svarbus gebėjimas, susijęs su savarankiška būtim. Pavyzdžiui, sužiūrėti savo daiktus, susidėti priemones ant stalo, apsirengti, pavalgius nusinešti lėkštę ir kt. Tokius pagrindus vaikas įgyja jau namuose.
Daug darbų tėvai namuose padaro patys, nesuteikdami galimybės vaikams atlikti paprastų buitinių užduočių. Ir daroma tai dėl įvairiausių priežasčių: neturi kantrybės mokyti, saugo vaikus, galvoja, kad jie yra per maži, nepasitiki jų galiomis“, – paaiškino specialistė.
Psichologės nuomone, bet koks namų ruošos darbas, atliekamas individualiai ar minimaliai padedant šeimos nariams, augina vaiko savivertę, jis ima labiau pasitikėti savimi.
Skirkite laiko pabūti kartu
Šiuolaikinis ugdymo procesas kartu su nuolat tobulėjančiomis technologijomis tampa vis labiau orientuotas į problemų sprendimą, kritinį mąstymą, bendradarbiavimą ir kūrybiškumą.
Mokyklinio amžiaus vaikai susipažįsta su įvairiomis kultūromis, formuojasi jų nuomonė. Be kita ko, jai didžiulės įtakos turi ir tėvų pasaulio pažinimas, branda.
„Tėvams yra labai svarbu po darbų rasti individualaus laiko tik vaikui – be kaimynų, draugų, ekranų. Tai laikas paprastiems pašnekesiams apie dienos nuotaikas, įvykius, patirtis. Naudinga ir patiems tėvams papasakoti vaikams apie savo dieną, o ne vien jų klausinėti. Šis bendravimas turi būti nuoseklus, vaikas neturi galvoti, kad tėvų dėmesio sulauks tik itin draugišku ar netinkamu elgesiu“, – nuolatinio bendravimo svarbą akcentavo psichologė S. Lukšienė.
Rekomenduojama kartu su vaiku nusistatyti aiškią dienos tvarką, stengtis eiti miegoti tuo pačiu laiku, vakare vengti produktų, kuriuose daug cukraus, likus valandai iki miego, apriboti skysčių kiekį, nenaudoti išmaniųjų įrenginių.
Tėveliams taip pat svarbu būti kantriems, būti šalia ir suteikti vaikui galimybę išgyventi savo jausmus, nesvarbu, ar juos sukėlė nerimas, ar džiaugsmas dėl naujų gyvenimo pokyčių.
Nuotr. iš asmeninių archyvų
Rugilė BALČIŪNAITĖ
info@santarve.lt
