Viena kitą palaiko, paguodžia ir abi turi bendrą svajonę. Tokiais žodžiais galima apibūdinti dvi Utenoje gyvenančias ir optimizmo nestokojančias moteris – visomis išgalėmis įvairioms gyvenimo negandoms besistengiančias nepasiduoti mamą ir dukrą. Ši istorija, kurią artėjant Tarptautinei žmonių su negalia dienai nedrąsiai ryžosi papasakoti uteniškės, gali įkvėpti tuos, kurie turėdami sveiką kūną dejuoja dėl kiekvienos smulkmenos. Kasdien besidžiaugiančias, jog drauge sulaukė naujos dienos, 50 metų prie lovos prikaustytą Rimą Šyvytę ir jos mamą Janiną sieja viena svajonė.
Mama nebegali pasirūpinti dukra
Dviejų tame pačiame kambarėlyje gyvenančių moterų kasdienybė labai panaši: kasdien jos sulaukia geros valios žmonių, kurie ir valgyti atneša, ir pagamina, ir pamaitina, ir suteikia visas paslaugas, nes neįgalios dukra ir mama šiandien pačios savimi pasirūpinti neįstengia. Bet užuot aimanavusios, kad kažkas negerai, jos nuoširdžiai pasidžiaugia turinčios viena kitą. Tai joms šiandien yra svarbiausia.
Jau kelis mėnesius savo dukra Rima pasirūpinti nebegalinti jos mama apgailestavo, kad virtuvėje griūdama susižalojo ranką, kurią dabar sunkiai valdo, todėl net pasiremdama į vaikštynę negali ne tik pereiti kambario, bet ir atsistoti. Ji taip pat užsiminė, kad labai skauda koją – seniai laikas buvo keisti sąnarį, tačiau rūpinimasis dukra užgožė net ir šį skausmą. „Išoperavo ranką, nes buvo lūžus, todėl dabar baisiai skauda, iš pradžių negalėjau net lovoje pasiversti ant šono. Dabar gal kiek lengviau. Jau praėjo keli mėnesiai po operacijos – kurį laiką buvau su įtvaru, nusilpo raumenys, todėl sunku į vaikštynę įsikibti“, – guodėsi 76 metų sulaukusi moteris, kuri nebegali prieiti prie dukros lovos ir dėl to labai išgyvena.
„Nuo rugpjūčio sukrypau visiškai, bet ačiū Dievui, yra gerų žmonių, kurie kasdien mus labai atsakingai ir kruopščiai prižiūri“, – dėkojo Janina.
Gripo komplikacija
Rima prie lovos prikaustyta nuo 12-os metų – tuomet mergaitė susirgo baisia liga, dėl kurios kūnas ėmė tiesiog nebeklausyti ir atsisakė vaikščioti. „Tai buvo 1975-ieji ir man tebuvo 12 metų, – prisiminimais dalijosi penkis dešimtmečius brangiausio žmogaus šioje žemėje – mamos – slaugoma moteris. – Susirgau staiga. Suparalyžiavo kūną. Tai buvo gripo komplikacija. Tuomet medikai nustatė stuburo smegenų ir nervų šaknelių uždegimą. Pamenu, turėjau labai aukštą temperatūrą, naktimis kosėdavau. Mokykloje ruošėmės vaidinti naujametiniame karnavale, tad intensyviai repetavome. Lemtingą dieną mama dirbo, o tėtis išėjo į parduotuvę, aš namie likau viena. Pajutau, kad kažkaip keistai ėmė degti alkūnės. Patryniau – vis tiek tas pats. Nusprendžiau atšaldyti. Nulėkiau į vonią, atsukau šaltą vandenį, po vandens srove pakišau vieną alkūnę, paskui – kitą. Nieko. Grįžusiam tėčiui pasiguodžiau, kad ir silpna pasidarė, ėmė tirpti visas kūnas. Jis nubėgo pas kaimynus ir iškvietė greitąją. Kol medikai atvyko, aš sėdėjau prie tėčio prisiglaudusi. Kol seselė suleido vaistus, aš jau nieko nebejutau – nei adatos dūrio, nei viso kūno… Mane visą suglebusią ant neštuvų išnešė ir išvežė į ligoninę. Nieko daugiau neatsimenu. Prisimenu tik tai, kad beveik nuolat miegojau“, – skaudžią ligos istoriją papasakojo Rima, kuri tuomet nė nesuprato, kokį pokštą jai iškrėtė gyvenimas.
Gyvenimas lovoje
Atsistoti ant kojų mergaitei taip ir nepavyko – nepadėjo nei vaikiška stiprybė, nei medikų pastangos išgydyti. Tiek mamai, tiek jos dukrelei teko susitaikyti su tokia dalia – Rima laiką leido lovoje ar neįgaliojo vežimėlyje, o mama rūpestingai ją slaugė.
Nors mergaitė buvo vežama ne tik į Lietuvos, bet ir geriausias tuometės Tarybų Sąjungos sanatorijas, kiekvienais metais ilgi reabilitacijos mėnesiai taip ir nedavė norimo rezultato.
„Iš pradžių nesuvokiau, kad čia yra rimta. Vis mąstydavau, kad visa tai tik laikina, aš pasveiksiu, ir viskas vėl įsivažiuos į savo vėžes. Taip atrodė man, jaunai mergaitei. Dar ilgai nesusitaikiau su tuo, jog niekada taip ir nepradėsiu vaikščioti“, – liūdnai kalbėjo pašnekovė. Mamos širdis jautė, kad jos vaikui nutiko kažkas negero, tačiau, anot Janinos, viltis visuomet miršta paskutinė.
„Septynerius metus iš eilės abi kantriai važinėjome po sanatorijas – Latvijoje, Ukrainoje ir kitur. Griebėmės šiaudo, tačiau ir tas nebegelbėjo“, – pasiguodė mama. Tikėjimo nepraradusi Janina sakė, kad iš pradžių buvo pastebėjusi šiokį tokį pagerėjimą, o tai teikė vilties.
Rima kaip įmanydama kabinosi į gyvenimą ir aktyviai leido laiką net ir tuomet, kai sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Ji lankė neįgaliesiems skirtus renginius, važinėjo po keliones, mat galėjo pati įlipti ar išlipti iš vežimėlio, apsirengti ar apsiversti lovoje. Tačiau metams bėgant ir jėgos seko, ir raumenys silpo.
Dar maždaug prieš dešimtmetį mama su dukra vasarodavo kaime, kur atvykdavo giminaitės. „Pasidarė sunku iš lovos įlipti į neįgaliojo vežimėlį. Pastebėjau, kad be kitų pagalbos man jau nelengva. Silpo raumenys. Pamaniau, kad jeigu aš pati negaliu, vadinasi, nereikia varginti ir kitų“, – pasakojo aštuonerius metus iš lovos visai neatsikelianti moteris. Ji už kasdienį rūpestį itin dėkinga savo mamai, kuri be poilsio savo atžala rūpinasi penkis dešimtmečius, o skaičiuojant nuo gimimo – per 60 metų.
„Mane reikia ne tik prižiūrėti, bet ir lovoje paversti. Gal todėl ir pasipylė mamytės sąnariai“, – užjausdama mamą kalbėjo Rima.
Jos mama kuklinosi: „Atrodė, kad taip gyventi įprasta, ir tiek. Ėjau tol, kol pati subyrėjau. Ką padarysi…“ Senyvo amžiaus moteris tiki likimu – anot jos, koks likimas yra siųstas, tokį žmogus ir turi priimti. „Atrodo, šiandien gerai, o rytoj galbūt bus dar geriau – tai ir skatina nepasiduoti“, – pridūrė 86 metų sulaukusi uteniškė.
Svajonės neapleidžia ir šiandien
Bute Taikos gatvėje gyvenančias moteris kiekvieną dieną prižiūri socialinė darbuotoja ir slaugytoja – mama su dukra labai džiaugiasi jų rūpestingumu ir profesionalumu. Tačiau skųstis nelinkusios moterys nenori keliauti į valdiškus namus, dar stengsis kiek įmanoma gyventi ten, kur prabėgo kone visas jų gyvenimas. „Kartais mes abi pasijuokiame: jeigu tektų iškeliauti kitur, gyventumėme toje pačioje palatoje“, – šypsodamasi sakė Rima.
Moterys kasdien daug bendrauja, dalijasi prisiminimais, o kai pabosta, skaito laikraščius, žurnalus, Rima labai mėgsta leisti laiką spręsdama kryžiažodžius. „Kartais sėdim, gulim ir, regis, laikas turėtų slinkti itin lėtai. Tačiau ne. Labai greit pralekia, nė nepastebime, kaip diena praeina“, – šypsojosi jos.
Nuo mažens Rima visuomet turėjo svajonių – vienos išsipildė, o kitoms išsipildyti nebuvo lemta. Ji prisipažino, kad mokykloje iki šeštos klasės mokslai sekėsi neblogai, o kai tapo neįgali ir nebegalėjo vaikščioti, mokytojai mokė namuose. Ji baigė 11 klasių. „Namuose buvo gėda nesimokyti ir gauti prastus pažymius“, – šyptelėjo pašnekovė.
Ji prisipažino, kad baigusi mokyklą turėjo svajonę studijuoti ispanų ar italų kalbą. Net laišką į vieną mokslo įstaigą nusiuntė su užklausa, ar nebūtų įmanoma studijuoti neakivaizdiniu būdu. Tačiau atsakymas šiek tiek nuvylė – tokios galimybės anuomet nebuvo. Užtat ji galėjo save realizuoti dirbdama – kurį laiką mezgė ir dirbo kitus lengvesnius darbus namuose.
Nuo vaikystės svajoti mėgusi moteris sakė to neatsisakanti ir šiandien. Tik tos svajonės, anot jos, nėra didelės. Šiuo metu Rima labai trokšta, kad jos mama vėl pradėtų vaikščioti. „Nors šiek tiek, kad bent per kambarį ar butą pereitų“, – vylėsi negalią turinti uteniškė, kuri atskleidė dar vieną didelį norą – kad abi su mama kuo ilgiau būtų kartu. O visas negatyvias mintis moterys veja šalin ir neleidžia joms kerotis.
Lina NARČIENĖ
udiena.lt@gmail.com
