Žmogus kasdieniame gyvenime yra racionalus – skaičiuojantis, matuojantis, sveriantis, pridedantis ar atimantis. Juk pasaulyje apie jį daiktai maži ar dideli, lengvi ar sunkūs, platūs ar siauri, ilgi ar trumpi. O tam reikalingi ir parametrus nusakantys žodžiai.
Įdomu tai, kad senieji ilgio ir pločio matai yra susiję su žmogaus kūno dalimis ar ūgiu. Dar įdomiau, kad ir mes tais netobulais matais naudojamės: žolė ligi kelių, įbridau lig juosmens ar pažastų, paskęsi – ten jau virš galvos / viršugalvio. Juk nesame girdėję sakant: „Įbridau, kur gylis 40 cm ir iškart atsigavau.“ Mielai sakome: „Nors įbridau tik iki kelių, iškart atsigavau.“ Nors keliai keliams nelygu, tikrai netobula ir nekonkretu, bet visi žinome apytikslius parametrus.
Matais virto žingsnis, pėda, pirštas, plaštaka ir jokios liniuotės ar ruletės-matuoklės nereikia. Nors nėra pagrįsta teorija, kad reikia nueiti kasdien 10000 žingsnių, o ir manoma, kad mažiau užtenka sveikatai palaikyti, bet vis tiek siekiame rezultato ir atstumą nusakome žingsniais, o tik paskui juos konvertuojame į kilometrus. Ūkininkas, paskerdęs kiaulę, nusivilia (o gal ir džiaugiasi?), kad lašinių storis per plaštaką ar per tris pirštus.
Bet daugelis jau nebežino, ką reiškia senoviniai matų pavadinimai – sprindis, sieksnis, klupsnis, klupikas, uolektis. Sprindžiais daugelis esame matavę ir matuojame: tuoj sutems – saulė per sprindį nuo žemės; rėmas du sprindžiai (matas, lygus atstumui tarp nykščio ir kito kurio piršto, išskėstų į šalis) ilgio ir vienas sprindis pločio. Sieksnis (lygus 195 cm) irgi beveik nebevartojamas žodis, o apie klupsnį, klupiką ir uolektį iš viso nesame girdėję. Tai mažų dydžių matų senieji pavadinimai. Klupsniu vadintas ilgis nuo didžiojo piršto galo iki pirmojo sąnario. Klupiku – ilgis nuo didžiojo piršto galo iki antrojo sąnario. O uolektis – tai ilgis nuo didžiojo piršto galo iki alkūnės. XX a. pradžioje šie matavimų pavadinimai jau buvo mažai žinomi.
Taigi, rodomas didysis pirštas nebūtinai įžeidžiantis gestas, neskubėkite piktintis – tai gali būti ir klupsnis, klupikas ar uolektis. Kaip į tai pažiūrėsi. Koks įvairus tas gyvenimas, o dar margesnis žodžių pasaulis.
Pagal K. Gaivenį ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ parengė
Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
