„Nesakau, kad kiekvienam reikia pirktis šautuvą, bet…“

Darius Anužis

Praėjusius tris dešimtmečius į savo šalies laisvę galėjome žiūrėti kaip į duotybę ir savaime suprantamą dalyką, tačiau karas Ukrainoje pasėjo nerimą dažno lietuvio širdyje, turbūt neretai bandome sau atsakyti į klausimą, kaip elgtumėmės, jei ir mūsų padangėje tai nutiktų. Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena – suteikia progą prisiminti tuos, kurie, rodos, yra svarbiausi, kai kalbame apie atsakomybę užtikrinti saugią valstybę. Tačiau ar tai neturi rūpėti ir pačiai visuomenei? Apie tai – su Plungėje įsikūrusios Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iosios pėstininkų kuopos kariais: kuopos vadu kapitonu Rolandu Visocku, kuopininku viršila Dariumi Anužiu ir seržantu Dariumi Jakštu.

Vertėtų susipažinti ir su pačia rinktine. KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės įkūrimo data yra laikomi 1991-ieji. Tada ji vadinosi Klaipėdos savanorių rinktine. 1999 m. sausio 15 d. Klaipėdos rinktinei buvo suteiktas Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vardas. Ši rinktinė yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų dalis, viena iš šešių rinktinių, išsidėsčiusių visoje Lietuvos teritorijoje. Plungėje veikia šios rinktinės 303-ioji pėstininkų kuopa, kuriai šių metų liepą vadovauti paskirtas Rolandas Visockas. Kuopa apima Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių teritorijas.
Kaip informuoja Lietuvos kariuomenė, šiandien Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė rengia karius savanorius siekdama vystyti ir išlaikyti parengtus, perdislokuojamus, nustatytą laiką nustatytoje vietovėje išlaikomus pajėgumus, gebančius savarankiškai, naudojant mažų padalinių taktiką, Lietuvos kariuomenės ar sąjungininkų sudėtyje, užtikrinti nacionalinių poreikių ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą.
Rinktinė yra formuojama iš karių savanorių ir profesinės karo tarnybos karių, taip pat yra dirbančių civilių ir valstybės tarnautojų.

Kalbant apie 303-iąją kuopą ir karius savanorius, plungiškiams turbūt geriausiai yra pažįstamas būtent kuopininkas viršila D. Anužis. Šioje sistemoje jis jau nemažai metų. Kaip pats sako, į savanorius atėjo vos tik sulaukęs pilnametystės, tam įtakos turėjo Sausio 13-osios įvykiai. „Sąjūdis tais laikais buvo labai galinga jėga. Nežinau, kaip dabar reikėtų pasiekti tokį žmonių susitelkimą…“ – prisiminė karys. Profesionalioje kario tarnyboje D. Anužis nuo 25 metų. Kaip pastebi, kaip tik tuomet, apie 1997–1998-uosius, mūsų šalyje pradėjo formuotis deramas dėmesys Lietuvos kariuomenei, dėjęs pagrindus šiandieninei šalies gynybos sistemai.

Darius Anužis ir Rolandas Visockas.

– Papasakokite apie KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iąją pėstininkų kuopą.
R. Visockas: Nuo 2014 metų, kai baigiau Lietuvos karo akademiją, tarnavau Kaune, Šiauliuose, Neringoje, dabar nuo liepos mėnesio – Plungėje. Mums, kuopos vadams, yra privaloma rotacija kas trejus metus. Plungės pėstininkų kuopos kolektyvas jaunas, bet kartu ir su patirtimi, kovine patirtimi. Kuopininkas ir seržantas yra mano dešinioji ir kairioji rankos. Galiu pastebėti, jog ši kuopa turi labai gerai paruoštus skyrių vadus, kurių indėlis vykdant karių savanorių tarnybos veiklą ypač svarbus ir atsakingas.

D. Anužis: Pagal etatus mūsų kuopai priklausytų 102–104 žmonės. Šiuo metu mūsų yra 96, apimame Plungės ir Rietavo savivaldybių teritorijas. Vyksta karių rotacija, kartais mažiau būna, bet norinčių tapti kariais savanoriais yra. Pastaruoju metu padaugėjo merginų, šiuo metu jų kuopoje yra arti dešimties. Iš Šaulių sąjungos ateina nemažai motyvuotų merginų, bet ir ne tik iš ten. Turime įvairaus amžiaus savanorių, todėl amžius tikrai nėra rodiklis.

– Kuo pasižymi tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose?
D. Anužis: Yra du privalomosios karo tarnybos atlikimo būdai: privalomoji tarnyba ir kario savanorio. Privalomoji tarnyba būnant savanoriu gali įsiskaityti per trejus metus, tačiau tikrai turime nemažai atvejų, kai žmonės per tą laiką „užsikabliuoja“ ir nori toliau tęsti tarnybą kaip savanoriai. Pirmiausia karius savanorius siunčiame į bazinių įgūdžių kursą, kuriuose tris savaites mokoma visko: rikiuotės, orientavimosi, karo medicinos, taktikos, šaudymo ir kt. Prieš išvažiuodami į bazinius mokymus jie yra laikinieji jaunesnieji eiliniai, o paskutinę mokymų dieną važiuoja prisiekti Lietuvos Respublikai ir tada gauna jaunojo eilinio laipsnį.

Galbūt ne visiems yra žinoma, tačiau būnant kariu savanoriu už tarnybą mokama kompensacija. Karo tarnybos įstatymas numato, kad pagal turimą laipsnį karys gauna kompensaciją už dieną, jokia čia paslaptis. Čia ne atlyginimas, o kompensacija, kurią valstybė skiria piliečiui, aukojančiam asmeninį laiką tarnybai. Paprastas eilinis gali gauti 42 eurus už dieną, vyr. eilinis – 47 eurus. Be to, kariuomenėje socialiai teisingas aspektas tas, kad kompensacijos yra panašios tiek, sakykim, generolų, tiek paprastų eilinių. Savanorio tarnyboje galima tikėtis gauti ir savo nuolatinio darbo atlyginimo vidurkio dydžio kompensaciją. Beje, gaisrininkams, kaip ir policininkams, pas mus irgi nėra draudžiama gauti tokią kompensaciją.
Kuopa yra pasitvirtinusi metinį pratybų planą, kuriuo vadovaujantis ir yra organizuojamas darbas. Taip pat būna budėjimai, renginiai, atskiros pratybos, yra galimybė dalyvauti tarptautinėse taikdarių misijose ir kt. Į pratybas kaskart turime surinkti apie 50 savanorių. Metų pabaigai mes pasilikome šaudymo pratybas, jos mūsų dar laukia.

– Pastarųjų mėnesių aktualija, be abejo, yra karas Ukrainoje. Ar šis faktas paskatino daugiau žmonių įsilieti į KASP gretas?
R. Visockas: Mūsų kuopa visada yra užpildyta. Jei kas pasitraukia iš privalomosios tarnybos, vieta greitai užimama. Turime puikų pavyzdį, kai 8 kariai po privalomosios karo tarnybos nusprendė pratęsti tarnybą kaip savanoriai, nes atitolti nuo kariuomenės nenorėjo, o eiti į profesionalią tarnybą planų neturėjo. Nors visi etatai yra užimti, mes raginame žmones ateiti pas mus, jei tik yra noras prisijungti prie krašto gynybos. Jeigu tikrai būtų banga norinčių, vietos atrastume visiems.

D. Anužis: Sakyčiau, kad didesnis pakilimas buvo dar 2014 metais, kai Ukrainoje prasidėjo neramumai, dabar labai didelio susidomėjimo nepastebime.

– Ar atsižvelgiant į karą Ukrainoje neteko keisti mūsų karių savanorių mokymo krypties, gal atsirado kitokių mokymų būtinybė, įvestos papildomos pratybos ir pan.?

R. Visockas: Lietuvos kariuomenė niekada nebuvo atsipalaidavusi, ji visada ruošėsi ir ruošiasi ginkluotai valstybės gynybai. Net nereikėjo karo Ukrainoje, nes visi suprato ir matė, kokia yra politinė situacija, kas vyksta. Apskritai, kai prasidėjo normalus kariuomenės kūrimasis mūsų nepriklausomoje šalyje, nuo to laiko buvo nustatyta kryptis – valstybės ginkluota gynyba.

D. Anužis: Turime gyvų pažįstamų liudininkų, kurie dalyvavo Ukrainos kare. Ten pabuvo pusę metų, viską matė ir grįžę sako, kad mes gerai ruošiamės, kad mūsų savanorių pajėgos yra universalios, kad mūsų lygis gana aukštas. Mūsų pajėgos kuriamos ir mokomos pagal NATO modelį.

R. Visockas: Galiu pasakyti, kad mūsų kariai savanoriai yra aukštesnio parengtumo negu Rusijos reguliariosios kariuomenės kariai. Esant būtinybei, kariai savanoriai tikrai būtų svari parama šalies gynyboje.

– Jūs kaip kariai turbūt dažnai sulaukiate klausimų dėl mūsų valstybės saugumo. Taigi ar kyla grėsmė mūsų šaliai vertinant įvykius Ukrainoje?
D. Anužis: Domimės situacija ir patys, gauname naujienų iš žvalgybos, tad kol kas tikrai nematome baisių dalykų. Esame pakankamai saugūs, esame NATO nariai. Nereikia leisti, kad tikėjimas savo valstybe būtų palaužtas.

R. Visockas: Daug kas spėlioja – puls nepuls, kas bus, jei kas nors mus puls. Iš tikro, jeigu kas nors grėstų mūsų valstybei, apie tai mes žinotume prieš kelis mėnesius, veikia visos žvalgybos, kitos sistemos, viskas yra stebima ir kontroliuojama. Galime būti ramūs, bus laiko ir pasiruošimui, jei bus krizinė situacija. Nereikia išgyventi, kad jau rytoj kažkas įvyks.

– Jūsų manymu, kaip mūsų visuomenė reaguoja į Ukrainos įvykius? Ar požiūris į karą nesikeičia, gal prie jo… priprantama ir pamažu įsitvirtina nuomonė, jog karas toje šalyje vyksta, bet tai mūsų nepalies?
D. Anužis: Svarbu, kad žmonės nebūtų „užzombinti“, suprastų, jog rūpintis savo saugumu reikia. Kodėl mes tveriame tvorą nuo kaimyno, nors jis gal ir nėra blogas? Mes turime nustatyti savo saugumą, nesakau, kad reikia kiekvienam pirktis pistoletus, šautuvus, bet kaip higiena savo rūpiniesi, taip ir savo saugumu reikia rūpintis. Nereikia galvoti, kad kažkas kitas ateis ir tuo pasirūpins. Klaidingas požiūris, kad esą yra kariuomenė, ji ir galės kariauti. Kiekvienas žmogus gali būti reikalingas ir naudingas užtikrinant valstybės gynybą. Pradedant kritišku mąstymu, gebėjimu nepasiduoti propagandai.

D. Jakštas: Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kiek jis gali padaryti, kiek išmokti, kaip įsilieti į savo krašto gynybą. Galbūt visiškai radikaliai keisti žmonių mąstymo nereikėtų, bet tiesiog juos supažindinti su galimybėmis, kaip visuomenė gali padėti. Žmonės turi žinoti, kad gali ateiti pas mus, į krašto apsaugos savanorių tarnybą. Nenori čia, yra Šaulių sąjunga. Būti kariu savanoriu galima iki 60 metų, priklausyti šauliams – ir vyresniems. Kariuomenėje kiekvienas gali savo indėlį įdėti.

R. Visockas: Juk Ukrainoje ir močiutės kariams padaro sumuštinių, karštos arbatos ir neša į frontą – didžiulė pagalba, visuomenės palaikymas bet kokia forma yra svarbus.

Daiva GERIKIENĖ

2 Atsakymai į “„Nesakau, kad kiekvienam reikia pirktis šautuvą, bet…“”

  1. Jolantai parašė:

    Ukraina ir žinojo, ir ruošėsi. Todėl ir pasipriešino. Tik jėgos kiek nelygios – 40 milijonų prieš 140. Bet galiausiai kacapai vis tiek gauna į skūrą!

  2. Jolanta parašė:

    Visockas sako, kad pries kelis menesius zinotume, jog kazkas mus puls. Tai kodel Ukraina nezinojo, kad ja puls? Kodel nepasiruose?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto