Niekada nesakyk niekada – taip būtų galima apibūdinti iš Mažeikių kilusios Editos Glodenytės istoriją.
Mergina po pirmo bakalauro kurso patraukė į Norvegiją, norėdama ten praleisti vasarą ir susidėlioti savo gyvenimą. Tačiau viskas pasisuko taip, kad Edita ten pasiliko ilgam, išbandė save skirtingose veiklose ir dabar drąsiai sako: „Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų“.
Mergina atvirai pasidalijo, kokius iššūkius jai teko įveikti, kuo ją sužavėjo Norvegija ir kas jai kasdien suteikia energijos bei motyvacijos judėti pirmyn.
„Buvo nelengva, bet verta“
Edita pripažino, kad į Norvegiją patraukė norėdama pakeisti aplinką, atsitraukti nuo jaunystės meilės ir suprasti, ko iš tikrųjų nori: „Po vasaros čia supratau, kad nesu laiminga nei studijuodama, netenkina nei santykiai, tad pasiėmiau akademines atostogas universitete ir nebegrįžau į Lietuvą. Dėl šio sprendimo nesigailėjau nė vienos dienos.“
Nors dar prieš stojamuosius egzaminus ji ryžtingai sakė niekada negyvensianti užsienyje, gyvenimas iškrėtė pokštą ir viską sudėliojo kitaip.
„Neišvykau į Norvegiją turėdama tikslą užsidirbti ir grįžti atgal į Lietuvą kaip dauguma. Dėl to labai greitai pradėjau integruotis į visuomenę ir čia kurti gyvenimą. Tikrai nebuvo lengva, bet buvo verta“, – kalbėjo ji.
Pasak mažeikiškės, pirmiausia ją nustebino norvegų ramybė, pagarba kitų privatumui ir ypatingas ryšys su gamta: „Jie labai vertina laisvalaikį gamtoje, o tai stipriai įkvepia ir mus, čia atvykusius.“
Taip pat ji išskyrė norvegų požiūrį į darbo ir asmeninio gyvenimo balansą – norvegai mėgsta sakyti: „Ikke stress“ (liet. nestresuok).
Nebijojo klysti ir nusišnekėti
Įsidarbinus pirmame darbe – bare – ją paskyrė dirbti su kolega, kuris nekalbėjo angliškai, tad Editai nebuvo kitos išeities, kaip tik pradėti mokytis norvegų kalbos.
„Ganėtinai greitai pradėjau netaisyklingai kalbėti norvegiškai, nes buvau smalsi ir įkyri kolegų atžvilgiu. Aišku, iš pradžių tai buvo tik pavieniai žodžiai ir laužyta kalba, bet su kiekviena diena mano žodynas vis didėjo, – pasakojo Edita. – Po metų Norvegijoje naujas darbas suteikė galimybę mokytis „folkuniversitete“ (studijų ir mokymų švietimo įstaigoje), tad žinių bagažas prasiplėtė dar labiau. Dabar ir skaitau, ir rašau norvegiškai.“
Edita tikino, kad niekada nesijautė svetima ar atstumta, nors neretai norvegai yra laikomi gan griežtais nacionalistais.
„Manau, koks esi žmogus ir kokią energiją skleidi, tokius žmones ir pritrauki į savo aplinką. Visur, kur eičiau ar kokius žmones sutikčiau, jaučiausi šiltai priimta ir gerbiama“, – pabrėžė mažeikiškė ir pridūrė, kad aplink save yra subūrusi nemažą branduolį nuostabių draugų tiek iš Lietuvos, tiek iš Norvegijos ir Švedijos.
Nuo auklės iki baro vadovės
Nemažai draugų ir pažinčių Editai padėjo surasti skirtingos veiklos. Ji nemėgsta rutinos ir inercijos, tad jei jaučia, kad nebetobulėja, imasi pokyčių: „Vieni tai pavadintų nepastovumu, kiti – savęs ieškojimu, o aš manau, kad darbas įvairiose srityse labai augina ir duoda neįkainojamų patirčių, skatina tobulėti.“
Atvykusi į Norvegiją, Edita įsidarbino aukle lietuvės ir švedo šeimoje, bet jau po kelių mėnesių pakeitė veiklą ir pradėjo dirbti Oslo centre bare.
„Mėnesį tiesiog nurinkinėjau stiklines, kol buvau pastebėta ir perkelta į barą. Tuomet baigiau kursus, gavau visas reikalingas licencijas būti barmene. Po metų supratau, kad noriu kažko daugiau. Po interviu gavau darbą viename didžiausių Skandinavijoje konferencijų viešbučio bare, kurį tik rengė. Su kolege Mergime, dabar jau nuostabia drauge iš Švedijos, vadovavome pagrindiniam barui ir dar 6 konferencijų barams. Ten dirbau apie ketverius metus ir tai buvo vieni nuostabiausių metų“, – pažymėjo Edita.
Ji pasakojo, kad norvegų konferencijos – tai kiekvieną dieną vedami kursai, mokymai, organizuojamos parodos ir vakarais vykstantys dideli vakarėliai.
„Ir taip kasdien. Pačios didžiausios įmonės mus užsisakydavo, nes tilpdavo 3000–4000 žmonių, tad darbo krūvis buvo didelis. Buvau viena lietuvė tarp 150 darbuotojų ir dirbdavau beveik kasdien po 14–16 valandų“, – sakė „Santarvės“ pašnekovė.
Didžiausia gyvenimo mokykla
Nors darbas vakarėlių sūkuryje mažeikiškei labai patiko, po ketverių metų ji pavargo ir norėjo keisti jo pobūdį. Gavusi pasiūlymą dirbti „Avis group“ mašinų nuomos įmonėje ilgai nesvarstė: „Pirmasis darbas Norvegijoje biure, kostiumėlis, normalios darbo valandos, gera alga, blaivūs klientai – visa tai man atrodė didžiulis žingsnis pirmyn.“
Anot Editos, jos darbovietė buvo didžiausias oro uosto padalinys, tad srautas buvo milžiniškas.
„Gavau beprotiškai daug patirties ir mokymų. Net buvau išrinkta Norvegijoje „Metų klientų aptarnavimo vadove“, – atviravo ji. – Kol dirbau „Avis“, tuo pat metu Lietuvoje studijavau „Aeromix akademijoje“ norėdama įgyti asmeninės trenerės licenciją. Gavusi ją ir perėjusi atrankas Norvegijoje gavau asmeninės trenerės darbą. Tai buvo papildoma veikla šalia pagrindinio užsiėmimo. Iš biuro važiuodavau tiesiai į sporto klubą. Na, o tada ištiko korona – viskas užsidarė. Nedirbau apie pusę metų, kol vieną dieną sulaukiau skambučio iš savo boso su pasiūlymu dirbti „Audi“ salone kaip „Avis“ atstovė.“
Pastarasis darbas buvo ganėtinai monotoniškas – sutarčių sudarymas, jokio tiesioginio kontakto su klientais.
Gana greitai Edita sulaukė pasiūlymo dirbti interjero parduotuvės startuolyje.
„Žinoma, sutikau nerti į šį nuotykį ir ten prasidėjo mano didžiausia mokykla. Kūrėme viską nuo nulio, be strategijos, marketingo žinių ar kitokių verslumo įgūdžių. Taip pat buvome „New York style“ industrinių durų partneriai, tai nemažai teko prisiliesti ir prie jų projektavimo. Startuolyje pagavus pagreitį ir pradirbus virš metų, mane pasigrobė statybų įmonė, kurioje buvau projektų vadovė, išbandžiau ir kitas pareigybes“, – patirtimi dalijosi Edita.
Širdis priklauso teatrui ir aktorystei
Šiuo metu Edita yra visiškai pasinėrusi į savęs ieškojimą ir kūrybą. Be to, artėja rugsėjis, vadinasi, prasideda įtemptas teatro ir šokių sezonas – mat mergina jau ketvirtą sezoną keliauja aplink pasaulį ir su trupe, rodo spektaklius.
„Teatras ir aktorystė užima daug mano laiko. Visuomet ėjau koja kojon su kūryba, iš to jausmo ir meilės skrybėlėms gimė mano bohemiškų skrybėlių prekės ženklas „Buddho hats“. Kitos mano mėgstamos papildomos veiklos – šokiai „Heels by Kristy“ studijoje ir darbas protmūšio komisijoje. Mantas Simaitis rengia didžiausius tokio pobūdžio renginius Norvegijoje, kur kartą per mėnesį virš 200 intelektualių lietuvių susirenka gerai praleisti laiką. Dar turiu maisto tinklaraštį, kuriame kartas nuo karto dalijuosi savo kurtais receptais“,– savo hobius ir veiklas vardijo mažeikiškė.
Ji užsiminė, kad nuo 12 iki 18 metų priklausė modelių agentūrai „Supermodels“: „Agentūra dėjo daug vilčių, kad išstypsiu iki 172 cm, bet taip ir likau 170. Nors į „plačiuosius vandenis“ neišplaukiau, Norvegijoje gavau pasiūlymą būti „Rivieros“ viešbučio veidu. Labai džiaugiuosi šia patirtimi. Ji į mano gyvenimą atnešė nuostabių pažinčių ir atvėrė dar daugiau durų.“
Mėgsta pažinti kitas kultūras
Nuo mažens vietoje nenustygstanti Edita pasakojo, kad atvykusią į Norvegiją ją iš karto sužavėjo kalnai – būtent ten patartų vykti ir kitiems.
„Nusileidę oro uoste, iškart vykite į kalnus, nes ten ir atsiskleidžia Norvegijos grožis. Reiktų turėti gerus žygio batus ir pasiruošti įspūdingoms viršūnėms. Rekomenduočiau Geirangerio fjordą, Trolio liežuvį, Kjerag, Hoddevik paplūdimį ir, be abejonės, Lofoteno salas, kur kvapą gniaužia laukinė gamta.“
Mergina dievina Norvegijos kraštovaizdį, tačiau jai norisi pokyčių – tad maždaug kas 2–3 mėnesius ji keliauja: „Nuo mažens visada norėjau kur nors lėkti. Aišku, tada nebuvo galimybių tiek keliauti. Tik joms atsiradus pradėjau tyrinėti naujas vietas ir kelionės tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Labai džiaugiuosi, kad ir mano būsimas vyras pasižymi tokia pat didele aistra kelionėms.“
Iki šiol įspūdingiausia Editos kelionė buvo į JAV, ji aplankė kelias valstijas, įskaitant Niujorką, Nevadą, Los Andželą ir Arizoną.
„Į Ameriką vykome su teatru parodyti spektaklį Niujorke. Kadangi nenorėjome, kad kelionė tuo ir baigtųsi, išvykome su trupe dviem savaitėms patirti tą amerikietišką gyvenimą“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak mažeikiškės, ji kas mėnesį grįžta į Lietuvą pas šeimą, kuri jai yra labai svarbi, o su mama kasmet išvyksta kur nors tik dviese – tai judviejų tradicija.
„Kelionės man yra ne tik būdas pamatyti naujų vietų, bet ir puiki proga pažinti kultūrą per maistą. Kiekviena kelionė man tampa mažu kulinariniu nuotykiu, per kurį atrandu naujų skonių“, – kalbėjo mergina.
Kaip atrasti harmoniją?
Dirbdama įvairius darbus, keliaudama, užsiimdama skirtingomis veiklos ir hobiais, Edita stengiasi išlaikyti sveiką ir subalansuotą gyvenseną. Tai, kaip pati sako, leidžia jai išlaikyti harmoniją tarp kūno ir proto: „Tai ne tik fizinė sveikata, bet ir vidinė pusiausvyra, kuri leidžia jaustis energingai ir laimingai. Šią harmoniją pastaruosius metus buvau paleidusi, bet jau žingsnis po žingsnio grįžtu į ją.“
Mergina pripažino, kad kartais jai yra sunku atrasti balansą, bet labai stengiasi dirbti su savimi. Sportuoja 4–5 kartus per savaitę, stengiasi išlaikyti saiką maitindamasi – renkasi maistingą, sveiką maistą, tačiau neatsisako ir mėgstamų patiekalų, kai to labai nori.
Editos nuomone, tik save analizuodami ir ieškodami galime atrasti geriausią gyvenimo balansą, kuris tinka mums: „Jei aš nemėgstu užsibūti vienoje vietoje, galbūt kitam tai teiks maksimalų komfortą ir saugumą, ir viskas tada yra puiku. Mes esame skirtingi ir mums reikia skirtingų dalykų. Tačiau fizinės sveikatos ir mitybos tema tiek daug išimčių nėra – norėdami jaustis gerai turime būti fiziškai aktyvūs ir valgyti sveikai. Kitu atveju bus sunku ne tik atrasti, bet ir išlaikyti harmoniją.“
Karolina Balčiūnaitė
Nuotr. asmeninio archyvo
