Jeigu prisimintume didžiąsias mūsų protėvių šventes – Rasas, Ilges, Kalėdas ir Užgavėnes, ką tik minėtą šv. Martyną – paskutinę rudens šventę, suprastume, kaip mūsų senoliai brangino kalendorinį laiką, prasmingus ritualus, susijusius su kosmosu, gamtos, darbų, švenčių ir asmens laiku.
Pasibaigė ir Ilgės – rudeninis vasaros virsmas į žiemą, kai saulė žemei siunčia vis mažiau šilumos. Dabar artėja Kalėdų metas.
Įsiklausydavo į gamtos ciklą
Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė, kuruojanti etninę kultūrą mokyklose, Violenita Juškevičiūtė teigė, kad senovėje pagal gamtos ciklą viskas vyko natūraliai ir to iš žmogaus neatimsi: jis žinojo, kada ir ką reikia daryti.
„Jei kopūstus užraugsi iki lapkričio 7 dienos, jie nebus tokie skanūs. Jei mėsą ruoši prie kitokio mėnulio, ji nebus kokybiška ir gera. Mūsų protėviai visa tai žinojo, ir jei jaunimas neturėjo senelių, neatvažiuodavo atostogų į kaimą ir niekas jam apie tai nepapasakojo, iš kur jam apie tai žinoti“, – svarstė specialistė.
Mirtimi dvelkiančios Ilgės į žemę ateina praėjus keturiems mėnesiams po Rasų. Gamta tuo metu išgyvena sunkų laikotarpį – virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltos žiemos rimtį.
Žiema – burtų metas
Pirmoji žiemos šventė, minima paskutinę lapkričio dieną – šv. Andriejus. Ši diena dažnai sutampa su naujais bažnytiniais metais – advento pradžia.
Kadangi tuoj prasidės tikra žiema, žemė pasidengs sniegu, tuo metu buvo spėliojama, kokie bus orai, kaip pasiseks peržiemoti. Darbų šiuo metu nedaug, tai jaunimas daugiausiai linksmindavosi, populiarios buvo piršlybos ir vestuvės.
Beje, žiemos metu itin svarbūs įvairūs burtai, ateities spėjimai. Merginoms svarbiausia buvo atspėti, kas bus jų išsvajotas bernelis, todėl jos pavakare eidavo prie šulinio. Prieš saulės kryptį tris kartus apie jį apeidavo atbulomis, barstydavo aguonas arba kanapes ir klausdavo Andriejaus, kas bus tas bernelis. Išaiškinimas – kas per sapną atjos girdyti žirgo, tas ir bus išrinktasis bernelis.
Burtai žiemos metu buvo svarbūs todėl, kad šiuo metu viskas sustingę, apledėję, o toks yra mirusiųjų pasaulio laikas: ateitis sužinoma bendraujant su dvasių pasauliu.
Advento metu vakarodavo
Po paskutinio lapkričio sekmadienio prasideda naujieji bažnytiniai metai, adventas. Tai dvasinio pasirengimo sutikti Kalėdas laikotarpis. Vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, buvo įprasta vakarieniauti prie vainikėlio su uždegta žvake ir kas savaitę žvakių skaičius didėdavo.
Advento metu kaimo žmonės vakarais rinkdavosi pabūti kartu, dirbo nesunkius darbus: verpė, taisė pakinktus, mezgė tinklus, plėšė plunksnas.
Dirbdami lietuviai giedodavo adventines giesmes, jaunimas eidavo ratelius, bet viskas buvo daroma lėtai, ramiai. Tie judesiai primindavo ne žaidimus, o savotiškas apeigas.
Senovės lietuviai gruodžio mėnesį laukdavo saulėgrįžos, rengdavosi žiemos šventėms, ilsėdavosi nuo sunkių rudens darbų, todėl buvo draudžiami darbai, kurie susiję su sukimo judesiu: negalima malti girnomis, verpti rateliu, žiesti puodų, – taip bijota sutrikdyti natūralius gamtos procesus, susijusius su Saulės kelione dangaus skliautu.
Populiari kryždirbystės kūriniuose
Gruodžio 4-ąją minima šv. Barbora, dar kitaip vadinama Avelių diena. Kadangi gruodžio pradžioje dažnai pasninga, laukus sukausto gruodas, tad prašviesėjus naktims nebe taip baugu išeiti iš namų. Tada ir buvo sakoma, kad Barbora naktį išvaro… Šv. Barbora buvo laikoma avių ir ožkų globotoja, todėl per šį vardadienį moterys nieko negali daryti su avies vilna.
Kadangi šv. Barbora vadinta meilės išsiilgusių merginų užtarėja, šios vėl imdavosi burtų; valgydavo itin sūrias bandeles, kad per sapną pamatytų tą, kuris atneš vandens atsigerti.
Beje, šis vardas – vienas populiariausių senovinių vardų, todėl šv. Barbora dažnai vaizduojama kryždirbystės kūriniuose.
Atsidėkodavo ir arkliams
Po kelių dienų – gruodžio 6-ąją – į Lietuvą ateina šv. Mikalojus, arba Arklių diena. Šv. Mikalojus vadintas keliautojų globėju, todėl jo vardadienis ir paskelbtas Arklių diena. Tą dieną būdavo dėkojama arkliams už jų sunkų darbą darbymečiu – duodama daug avižų, kad jie žiemą būtų sveiki, o pavasariop atgautų jėgas, sustiprėtų.
Šviesos, arba šv. Liucijos, diena laikoma gruodžio 13-oji. Pagal senąjį Julijaus kalendorių ši diena atitikdavo Kalėdas: nuo tada vakarai nebeilgėjo, saulė leidosi tuo pačiu metu, todėl ši diena ir pavadinta Šviesos. Kaimo žmonės vakarodavo namuose, kūlimas ir linamynis būdavo užbaigti, tad prie žvakės ar alyvos lempos būdavo imamasi smulkių darbų.
Ilgai laukę sugrįžtančios saulės žemaičiai ypač džiaugėsi saulės spinduliu, kurį jie prisijaukino namų židinyje.
Nuo šv. Liucijos kaime dvylika dienų spręsdavo, kokie bus ateinančių metų orai: pvz., gruodžio 13 diena atitikdavo sausį, 14-oji – vasarį ir t. t.
Stebuklinga kelionė
Advento sekmadieniais bažnyčiose vyksta rarotinės pamaldos, kurių metu meldžiamasi Švč. Mergelei Marijai. Žmonės stengdavosi keltis dar neišaušus ir eidavo į bažnyčią.
Ši kelionė vežimu ar pėsčiomis taip pat buvo apdėta visokiais spėjimais: jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų, lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikius, ramius laikus, o einant į rarotus ar iš jų sutiktas vilkas ar jo pėdsakai – ženklas jaunimui, kad kaime bus sušoktos vestuvės.
Įsibauginę žmonės nusiramindavo tik pasiekę kelionės tikslą – bažnyčią, kur degdavo daugybė žvakių. Todėl ir buvo sakoma: šviesu kaip per rarotus.
Gruodžio mėnuo garsėjo ir kaip turgų metas: žmonės veždavo parduoti, kas atlikdavo namuose. Turgus, susijęs su kokia nors bažnytine švente, atlaidais, buvo vadinamas kermošiumi.
Kalėdos – saulė grįžos šventė
Visos šios protėvių šventės baigdavosi Kūčiomis ir Kalėdomis – vienomis gražiausių žiemos švenčių.
Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes tada nebegalėjai triukšmauti. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi ir sėsdavo prie stalo Kūčių vakarienės.
Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė.
Europoje paplitus krikščionybei senosios tradicijos susipynė su naujomis ir Kalėdos tapo Jėzaus gimimo švente.
Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų seneliu.
