Smulkusis verslas Mažeikiuose dažnai gimsta ne iš verslo planų, o iš vidinio jausmo daryti tai, kas patinka. Taip savo kelią į floristiką atrado ir Jolanta Jablonskienė – gėlių studijos „7Žiedlapiai“ įkūrėja. Jos veikla prasidėjo nuo netikėto susižavėjimo ir ilgainiui virto gyvenimo keliu.
Sustojimas, pakeitęs viską
Pradžia buvo visai netikėta. Tuo metu Jolanta dirbo su floristika visai nesusijusį darbą, tačiau viena akimirka pakeitė jos požiūrį.
„Prisimenu, sustojau toje pačioje vietoje, kur dabar dirbu, prekybos centre „Grūstė“, ir žiūrėjau į floristę, kaip ji daro puokštes, pakuoja dovanas. Tada dar apie šį darbą nesvajojau, bet mane tai labai įkvėpė“, – „Santarvei“ pasakojo ji.
Po kurio laiko atsirado galimybė pabandyti įsidarbinti floriste, tačiau patirties trūkumas užkirto kelią. Vis dėlto tai netapo kliūtimi – priešingai.
„Tada gimė mintis – o kodėl man pačiai nepabandžius sukurti savo?“ – prisiminė pašnekovė.
Drąsus sprendimas – pradėti nuo nulio
Jolanta ryžosi palikti darbą ir pradėti viską iš naujo – be patirties, be aiškaus plano, bet su didžiuliu noru kurti. Pašnekovė jau buvo nusižiūrėjusi patalpas Viekšniuose, kurios iš pradžių buvo užimtos, tačiau netrukus netikėtai atsilaisvino ir tapo pirmąja jos veiklos vieta.
Pradžia nebuvo lengva – teko visko mokytis nuo nulio. Nors neturėjo patirties ar žinių, Jolantą vedė didelis užsidegimas ir noras kurti – darbas taip patiko, kad galėjo dirbti neskaičiuodama valandų, net negalvodama apie atlygį.
Vėliau sekė mokymai, kursai Vilniuje ir Kaune, studijos privačioje floristikos mokykloje.
„Turėjau nuostabius mokytojus, įkvėpėjus, kuriems iki šiol esu dėkinga“, – pridūrė ji.
Per laiką susikaupė didžiulė patirtis – J. Jablonskienė floristikos srityje sukasi apie 14 metų.
Kai aistra virsta perdegimu
Per tuos metus Jolanta išbandė viską – nuo kasdienių puokščių iki didelių renginių, vestuvių dekoravimo, prekybos lauko gėlėmis. Tačiau intensyvus tempas turėjo savo kainą.
„Pati nepajutau, kaip per daug įsisukau. Dirbau visur: ir salonėlyje, ir renginiuose. Galiausiai perdegiau, pavargau ir supratau, kad noriu sustoti“, – atvirai pasakojo ji.
Moteris pardavė verslą ir metus skyrė poilsiui bei apmąstymams: „Tas laikas buvo labai svarbus – pradedi galvoti apie gyvenimo prasmę, ką nori veikti toliau.“
Po pertraukos Jolanta pradėjo ieškoti naujo kelio ir atsitiktinai pamatė kolegės Simonos skelbimą, kad ieškoma floristės. Abi buvo pažįstamos iš seminarų, todėl taip ji ir atsidūrė „Mažeikių gėlėse“.
Ten praleisti metai paliko šiltus prisiminimus.
„Mažeikių floristų bendruomenė labai graži – nejaučiu konkurencijos. Galime vieni kitiems paskambinti, pasitarti. Versle išlikęs žmoniškumas“, – džiaugėsi ji.
Vis dėlto laikui bėgant vėl ėmė grįžti mintis apie nuosavą veiklą. Likimas susiklostė ypatingai – būtent toje vietoje „Grūstėje“, kur kadaise sustodavo ir su susižavėjimu stebėdavo floristę, atsirado galimybė įsikurti pačiai. Ši floristė anksčiau buvo viena pirmųjų, padėjusių Jolantai žengti pirmuosius žingsnius kuriant verslą Viekšniuose, o vėliau Jolanta perėmė jos darbo vietą „Grūstėje“. Šiuo metu ji čia dirba jau beveik dvejus metus.
„Gėlių fėjos“ realybė – daug darbo ir ištvermės
Nors floristų darbas dažnai romantizuojamas, pasak Jolantos, realybė gerokai sudėtingesnė – tai ne tik grožis, bet ir fizinės ištvermės reikalaujantis darbas. Gėlių priežiūra, nešiojimas, vandens keitimas ir nuolatinis jų tvarkymas reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir nemažai jėgų. Floristas turi būti ir greitas, ir lankstus.
„Daug klientų ateina paskutinę minutę – reikia čia ir dabar. Yra ir įtampos, ir streso, ypač per šventes“, – pasakojo pašnekovė.
Be to, floristai dažnai neturi galimybės švęsti įprastų švenčių.
„Motinos diena, Tėvo diena, kovo 8-oji – tai mūsų darbymetis“, – pridūrė ji.
Dažniausi mitai apie gėles
Pasak Jolantos, šiame darbe nėra rutinos, nes niekada nežinai, kas ateis, kokie bus užsakymai.
Didelę dalį darbo sudaro bendravimas su klientais – svarbu ne tik parduoti, bet ir sukurti ryšį, paaiškinti, kaip tinkamai prižiūrėti gėles. Vienas dažniausių klausimų, su kuriuo tenka susidurti, – kiek laiko jos laikys, tačiau, anot floristės, vieno aiškaus atsakymo į jį nėra.
Pasak Jolantos, gėlės išsilaikymas priklauso ne tik nuo jos šviežumo, bet ir nuo priežiūros.
„Jei įpilama per mažai vandens, jei netinkama temperatūra – net šviežia rožė gali nuvysti tą pačią dieną“, – aiškino floristė.
Žiemą didžiausią įtaką gėlių išsilaikymui daro temperatūrų skirtumai – pernešimas iš šilumos į šaltį ir atgal joms yra ypač žalingas.
Jolanta taip pat paneigė mitą apie rožių išvaizdą – didelis, išsiskleidęs žiedas nebūtinai reiškia, kad gėlė sena, nes yra veislių, kurios natūraliai būna tokios formos.
Kūryba, kuri tampa meditacija
Nepaisant visų sunkumų, didžiausias džiaugsmas floristės darbe – kūryba. Pasak Jolantos, kuriant puokštes galima visiškai pasinerti į procesą, pamiršti laiką ir aplinką.
Ji ypač vertina klientus, kurie pasitiki ir leidžia kurti laisviau – tuomet atsiskleidžia tikrasis floristikos grožis.
Nors kai kurie žmonės gėles vis dar vertina kaip trumpalaikę dovaną ar net „pinigus į balą“, floristė kviečia pažvelgti giliau – jos teigimu, gėlių vertė slypi ne pačioje dovanoje, o su ja susijusioje emocijoje.
„Jei sakome, kad gėlė – pinigai į balą, tai ką parsinešame iš spektaklio ar renginio?“ – svarstė ji.
Jolanta pastebėjo, kad dalis žmonių gėles vis dar linkę pakeisti kitomis dovanomis, tačiau ragina nepamiršti paprastų dalykų – gebėjimo sustoti ir pasidžiaugti akimirka.
Pasak floristės, gamta kuria unikalius stebuklus, todėl svarbiausia juos pastebėti ir tarpusavyje dalytis džiaugsmu bei šiluma. Labiausiai floristę džiugina praeiviai, kurie užsuka nusipirkti gėlių sau – parsinešti namo ir pasidžiaugti jomis be jokios ypatingos progos.
