Nusišypsokime!

Kartais žodžiai ateina į kalbą visai netikėtai.

Panarinę galvas, įręžę sprandus du jaučiai pamažu velka jungą – sunkiai tempia arklą ir verčia velėną. Vienas jautis žengia tiesiai vaga, o kitas – nelygiu žingsniu, mėtosi į šonus.

„Kodėl tas tavo jautis toks nenuorama“, – paklausia artojo priėjęs nepažįstamas vyras. Artojas nė negalvodamas atsako: „Ko norėti, jis tebėra tik mokinys.“

Taip pasikalbėta daugiau nei prieš šimtmetį. Artojo vardo ir pavardės nežinome, o pro šalį ėjęs vyriškis buvo mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis. Iki tol kiekvienas besimokantis buvo vadinamas studentu, o kalbininkas studentu siūlė vadinti besimokančius aukštosiose mokyklose, kitų mokyklų lankytojus jis pavadino mokiniais.

Šiandien apie arimą jaučiais nieko nebežinome, o mokinys išliko ilgam.

Kartais ir vaikai vienu kitu žodžiu praturtina kalbą. Anksčiau kablelį – skyrybos ženklą – vadino ilsiu, skirsmeliu, perstoju, perkirdžiu.

J. Jablonskis yra rašęs. Priėjo prie jo dar raidžių nepažįstąs sūnus, pažvelgė į išmargintą popieriaus lapą ir sako: „Kokius tu čia, tėveli, kabliukus rašinėji?“ Patikęs tėvui žodis, ir šiandien mūsų vaikai mokosi taisyklingai kablelius dėlioti.

Mūsų kalbos normintojas suprato, kad kalbos gyvybė priklauso nuo žmonių – jų pasakojimų, kūrybos, kasdienės kalbėsenos. Todėl daugelį žodžių „paleisdavo“ į gyvenimą tik radęs atitikmenų gyvojoje kalboje.

Kalbininkui J. Jablonskiui nepatikęs žodis užduotisdėl artimumo rusų kalbai (zadanijie). Neradęs patvirtinimo gyvojoje kalboje, sudarė naujadarą uždavinys, bet ilgokai jo neteikė. Pasakojama, kad kartą į egzaminą atėjęs studentas ir padavęs J. Jablonskiui savo egzaminų knygelę. Kalbininkas nudžiugęs ir pasakęs: „Ačiū Dievui, gyvą Uždavinį radau!“ Studento pavardė buvusi Uždavinys.

Dabar vartojami abu žodžiai – ir užduotis, ir uždavinys.

Su žemaičiais kalbėtis J. Jablonskiui sunkiau sekėsi. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę apie Alsėdžius, Žemaičių Kalvariją, Platelius.  Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą, jis sakė: „Aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro?“ Iš žemaičio išgirdo: „Ons tuoks suskis, ons piests et.“

Būna ir tokių kalbinių pokštų.

Pagal kalbininkų A. Piročkino ir A. Sabaliausko pasakojimus parengė Genovaitė VALANTIENĖ