Paskutinę sausio dieną, generolo Povilo Plechavičiaus 130-ojo gimtadienio išvakarėse, Mažeikiuose surengtos šio Lietuvos didžiavyrio paminėjimo iškilmės. Jos prasidėjo Generolo Povilo Plechavičiaus šaulių 801-osios kuopos naujų patalpų atidarymu ir rikiuote, o pranešimai, pasisakymai, apdovanojimai ir koncertas jau vyko Mažeikių kultūros centro Pramogų salėje.
SVEČIAI – IŠ VISOS LIETUVOS
P. Plechavičiaus 130-ųjų gimimo metinių minėjime dalyvavo LR Seimo nariai Valdas Rakutis ir Ingrida Braziulienė, Mažeikių ir Plungės rajonų savivaldybių merai Rūta Matulaitienė ir Audrius Klišonis, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas pulkininkas Linas Idzelis, Žemaitijos 8-osios šaulių rinktinės vadas Julius Svirušis, LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, Lietuvos laisvės armijos karių rėmėjų sąjungos pirmininkas Zigmas Gulbinas ir daug kitų svečių, LŠS narių bei generolo gerbėjų, susirinkusių iš Mažeikių ir visos Lietuvos.
Iškilmės prasidėjo Generolo Povilo Plechavičiaus 801-osios šaulių kuopos rikiuote. Jaunieji šauliai davė pasižadėjimus, o suaugusieji – priesaikas.
Po rikiuotės iškilmių dalyviai pasklido mažeikiškių šaulių įsirengtose 801-osios kuopos patalpose – apžiūrėjo pradėtą kurti generolui skirtą muziejų, stendus su kuopos veiklą liudijančiomis nuotraukomis, šaudyklą, ginklinę, mokymų klasę, vadų kabinetą, dronistų ir kitas patalpas.
Antroje iškilmių dalyje karo istorikas V. Rakutis pristatė pranešimą „Povilas Plechavičius – Lietuvos nepriklausomybės kovose“, skambėjo sveikinimai, buvo apdovanoti aktyviausi šauliai ir rėmėjai, vyko saviveiklininkų koncertas.
Po iškilmių pakalbinau kelis P. Plechavičiui skirtos šventės dalyvius. Kalbėjomės apie Generolą, mažeikiškių šaulių kuopą ir pasiryžimą ginti Tėvynę.
„Nepalenkiami ir drąsūs žmonės nėra parankūs veikėjai“
Valdas RAKUTIS, istorikas, LR Seimo narys:
Garbė kalbėti apie generolą Povilą Plechavičių. Istorikai visada ieško įvykio priežasčių ir pasekmių. Priimant sprendimus, visada svarbu žinoti – kas bus po to.
Pradėkim pažiūrėdami – kas čia per kraštas? Tai buvo pakraščių pakraštys. Valdžia – labai toli. Ji netrukdo ir nepadeda. Žemaičių charakterį formavo smulkūs bajorai ir stambūs, turtingi valstiečiai.
Laisvieji turtingi valstiečiai Plechavičiai ir smulkūs, bet garbingi bajorai Bukontai. Tai formavo būsimo generolo charakterį. Šeimoje išmokslinti 9 vaikai. Visi šeimos vyrukai gavo kovingo bajoriško kraujo.
Du broliai – Aleksandras ir Povilas išvyksta į karo mokyklą. Ne bet kur – į Orenburgą. Ten kazokai, kazokų pulkai. Ryžtingi ir drąsūs, lankstūs ir stiprūs. Ten abu broliai išgyveno pilietinį karą. Kas išgyveno Rusijos pilietinį karą, žinojo, kad geriausias ginklas nuo bolševizmo yra pats bolševizmas.
„Čia ne mūsų karas“ – nusprendžia broliai. Jie grįžta 1918 metais ir randa visišką chaosą. Lietuvos nepriklausomybė priklausoma nuo vokiečių. Atsiunčiamas generolas von der Golcas. Jis imasi organizuoti gynybą. Bet kareiviai nebenori karo.
Šitame krašte, Žemaitijoje, yra dvi valdžios – bolševikų ir vokiečių. Ir visokio plauko plėšikų. Broliai vėl stoja į kovą. Šį kartą – už tvarką savame krašte. Yra žmonių, bet nėra ginklų. Povilas Plechavičius važiuoja pas von der Golcą. Gauna 7 šautuvus. Jau šis tas. Sausis ir vasaris – pagrindinio brolių karo laikas.
Sklinda gandas, kad atsirado baltasis velnias, kad jis žemaičių karalius, kuris bolševikus ir plėšikus gaudo. Brolių Plechavičių kariuomenė didėjo ir įvedinėjo tvarką.
Tik 1919 metų rudenį Lietuvos kariuomenė įeina į Žemaitiją. Plechavičiai su kariuomene pasitraukia į Lietuvos gilumą. Povilas paskiriamas į 5-ąjį pėstininkų pulką kuopos vadu. Kavalerijos kariuomenėje nėra, nors jos labai reikia. P. Plechavičius imasi kurti kavaleriją. Kuria kazokų pavyzdžiu.
Iki 1921 metų Lietuvos kariuomenė išauga iki nerealių dydžių. Povilas Plechavičius – ryški žvaigždė – iš poručiko tampa pulko vadu. Ir ne tik. Jis tampa karininko simboliu. Siunčiamas į Čekoslovakiją – aukštuosius karininkų kursus.
Ateina 1926-ieji. Atsigauna komunistuojantys elementai. Prieš juos į gatves išeina studentai. Komunistuojančių demonstracijas stabdo karo policija. Kylant grėsmei vėl prarasti nepriklausomybę, slapta organizuojamas valstybės perversmas.
Kad perversmas sėkmingai pavyktų, reikėjo simbolio, autoriteto, paskui kurį besąlygiškai pasitikėdami sektų kiti. Tuo simboliu buvo pasirinktas Povilas Plechavičius.
Ir perversmas pavyko. O tai nėra paprasta. Ne vienoje valstybėje buvo bandyta organizuoti perversmus, bet jie žlugdavo.
Po perversmo prezidentas Antanas Smetona Plechavičiui suteikė generolo laipsnį, bet po poros metų jis buvo išleistas į atsargą.
Generolas Povilas Plechavičius tapo tautos didvyriu, simboliu, kariuomenės moraliniu autoritetu. Tokie tiesūs, nepalenkiami, ryžtingi ir drąsūs žmonės nėra parankūs veikėjai. Tai nėra lengva asmenybė. Bet, kai, baigiantis karui ir grįžtant rusams, Povilas Plechavičius pasakė: „Už ginklo, Lietuvos vyrai!“, paskui jį vėl ėjo tūkstančiai.
„Veikla Tėvynės labui – visada garbinga“
Pranas TRAKINIS, LŠS 801-osios kuopos vadas:
Mūsų kuopą ką tik papildė 47 nauji nariai: 8 suaugę šauliai davė priesaiką ir 39 jaunuoliai davė jaunojo šaulio pasižadėjimą. Mažeikių kuopoje, kuri veikia nuo 1990 metų, esame per 100 šaulių ir apie 200 jaunųjų šaulių.
Naujai atidarytos ir pačių įsirengtos patalpos jau yra trečios. Iki 2010 metų neturėjome jokių patalpų, nors buvome apie 100 šaulių. Nuo 2001 metų mokyklose atsirado jaunieji šauliai. Tada susirinkimams įsiprašydavome į mokyklų sales.
2010-aisiais mums buvo oficialiai suteiktos patalpos Basanavičiaus gatvėje. Pasiremontavome, pasitvarkėme, nors vietos daug neturėjome, bet buvo jau gerai. Panašiai po metų Savivaldybei nutraukus panaudos sutartį, vėl – ant gatvės. Po dvejų metų ir jau ne Savivaldybei padedant rinktinė štabo veiklai išnuomojo patalpas Laisvės gatvėje, buvusiame SWED banke.
Pirmą kartą kuopos istorijoje turime tokias erdvias patalpas. Esu dėkingas kuopos vado pavaduotojui Juliui Baniui už parodytą ryžtą, entuziazmą ir dideles pastangas remontuojant avarinės būklės patalpas.
Šaulių sąjunga panaudos sutartį su Mažeikių rajono policijos komisariatu pasirašė 10 metų. Buvęs PK viršininkas Alfonsas Meškys geranoriškai su mumis bendradarbiavo, tikimės, kad kliūčių neatsiras ir toliau – bendradarbiaujant su naujuoju komisariato viršininku Rolandu Karaliumi. Nesinorėjo į naują kuopavietę nešti seno, visiškai morališkai susidėvėjusio inventoriaus. Tad pirmas ir vienintelis daiktas, kurį įnešėme, – palapinė. Sunki ir didelė – su generatoriumi. Niekur nebūtų tilpusi.
Įsirengėme ginklinę. Buvome gavę ir 3 dronus, deja, rinktinė juos atsiėmė. Tikiu, kad su laiku viskas rasis. Svarbiausia, kad įsirengėme visus reikalavimus atitinkančią šaudyklą.
Dabar jaunieji šauliai, turintys 16 metų, galės mokytis šaudyti iš sportinių šautuvų. Nebereikės vežti jų į poligoną.
Pasikeitė ir valstybės požiūris į šaulių organizaciją. Tai pajutome 2014 metais, po Maidano įvykių, o ypač – po prasidėjusio karo Ukrainoje. Pasikeitė aprūpinimas, veiklų finansavimas. Plūstelėjo į šaulių organizaciją ateinančių žmonių banga. Žmonės nori išmokti valdyti ginklą: gintis ir ginti. Krašto apsaugos ministerijai skyrus finansavimą, visi esame aprūpinti lauko uniforma. Norintieji pasipuošti paradine uniforma ją turi pasisiūdinti patys.
Ateinantys į šaulių kuopas žmonės turi būti labai motyvuoti, nes daug laiko reikia skirti mokymams ir pratyboms. Fizinės ištvermės ugdymas, įgūdžių lavinimas – paties žmogaus apsisprendimas. Darbo dienomis retas gali sau leisti pratybas, tad tenka atiduoti savaitgalius.
Ne iš piršto laužtas šūkis: „Tėvynės labui!“ Ir tai nėra nei lengva, nei paprasta. Bet veikla Tėvynės labui – visada garbinga.
„Mes kupini jo idealų“
Sigitas STRAZDAUSKAS, 801-osios kuopos šaulys:
Šauliu esu jau ketverius metus. Tiesiog tam atėjo laikas – ir nė minutės neabejojau. Niekada nekyla klausimų, kam man to reikia. Žinau.
Plechavičiai – iš to krašto, kur mano bočiai gyveno. Atsimenu savo babos pasakojimus apie tarnavimą pas Plechavičius. Ji jauna tada buvo, bet jai priskirtus darbus gerai atliko. Ir su ja gerai elgėsi, gerai atsiskaitė, niekada neskriaudė ir neapkrovė papildomais, jai nepriskirtais darbais…
Džiaugiuosi, kad mūsų kuopa pavadinta garbingu Generolo vardu. Kiekvienas šaulys myli Tėvynę ir ruošiasi gynybai. Mes pasijutome plechavičiukais visa to žodžio prasme. Generolo dvasia nusileido ant mūsų. Mes kupini jo idealų: ryžto, drąsos, Tėvynės meilės, teisybės ir teisingumo siekio.
Smagu, kad baigtos įrengti naujos kuopos patalpos. Aš pats dėl važinėjamo darbo pobūdžio mažai galėjau darbu prisidėti, bet mintimis, pasiūlymais visada buvau kartu. Naujos patalpos – naujos galimybės tobulinti mūsų žinias ir įgūdžius. Mūsų yra daug, todėl didesnėse patalpose vienu metu galės vykti daugiau užsiėmimų. Norisi ir mokymų, ir pratybų, ir bendrų pasibuvimų, kuriant kuopos tradicijas. Man patinka dalyvauti valstybinėse šventėse, nešti vėliavą, klausytis kalbų ir pranešimų.
Genoveita GRICIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Mažeikių komuniagos mokykitės