„Parašyk apie savo mokytoją“

Kartingą mokytojas sukonstravo iš automobilio. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pabaiga. Pradžia Nr. 118

Patys tapome konstruktoriais

Tų 1967 metų rudenį mokytojas man iš Vilniaus parvežė vengrišką kompresinį vidaus degimo varikliuką „Fok15“. Tiesa, gilzė (variklio darbinis cilindras)  buvo užrūdijusi, stūmoklis nejudėjo, bet patepęs mašinine alyva ir pabarstęs smulkia kreida, įsitvirtinęs tekinimo staklėse pritryniau, sutvarkiau, ir varikliukas ėmė veikti. Nusprendėme, kad darysiu lenktyninį modelį, nes vilniečiai niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad juos, sostinės vidurinių mokyklų mokinius, jau praaugusius savo mokytojus, „skriaudžia“ kaimo aštuonmetės mokyklėlės septintokai. Tad jie nusprendė į komandos sudėtį įjungti dar vieną modelį, būtent pusantrakubį – lenktyninį. Matyt,  tikėjosi, kad mes nesugebėsim taip greit pasidaryti tikrai gero modelio ir juos aplenkti.
Tokiam modeliui reikėjo krumpliaratinio reduktoriaus, o tinkamų krumpliaračių neturėjome. Mokytojas mums pasiūlė apsvarstyti galimybę patiems pasigaminti krumpliaračius. Drauge su mokytoju aptarėme tą drąsią idėją, mokytojas išdėstė svarbiausius reikalavimus, technines sąlygas, pažadėjo iš Mažeikiuose, elektrotechnikos gamykloje dirbančio draugo pasiskolinti reikalingas modulines frezas, ir visi ėmėmės darbo.
Prieš imantis frezuoti krumpliaračius, mokytojas davė man L. Kumpiko knygą „Tekinimas“ ir parodė, kokius skyrius turiu įsiskaityti, išsiaiškinti. Krumpliaračių reikėjo ne tik man, bet ir kai kuriems kitiems modeliams. Pasiskaičiavom tarpašinius atstumus, reikiamus sukimosi greičius, krumpliaračių modulius, pasidarėme eskizus ir… nekantravome imtis frezuoti.
Sudurdyti per 2 cm skersmens plieno strypą iki gal daugiau nei dvigubo storumo, po to užgrūdinti, atleisti, kad būtų galima frezuoti, buvo darbas, reikalaujantis ne tik sugebėjimo, bet ir fizinės nevaikiškos jėgos, tad čia jau mums pagelbėjo mokytojas…
Tekinom, frezavom tuos krumpliaračius, gaminom modelius, vakarojom. Kadangi reikėjo gero plieno, teko net kreiptis į tokį kaimo šviesuolį, muzikantą, daugelio kitų muzikantų mokytoją, smuikininką Leoną Brasą. Smuiko stygos yra pagamintos iš gero plieno, ir gavau tų stygų net kelias… O lingėms gaminti ieškojome nebeveikiančio patefono pavaros spyruoklių…

Tapome Lietuvos čempionais

Kaip jau minėjau, rajone rimtų konkurentų neturėjome, tapome rajono čempionais, tad vasarą mūsų komanda išvažiavo į Vilnių, į respublikines varžybas. Nusivylėme, kad kordodrome, kur vyks varžybos, labai trūksta lygumo, supratome, kad varžybos tikrai bus nelengvos.
Benas Undžys su lenktyniniu modeliu tampa čempionu. Startuoja Stasys Pukelis, tačiau jam tąsyk  truputį nepasisekė.
Su aeromobiliu mūsiškis Romualdas Danielius stipriai aplenkia visus varžovus ir tampa čempionu.
Beje, jis per savo automodelisto karjerą kad ir kokiose varžybose startavo, kitokio rezultato kaip pirma vieta arba… nulis – nepelnė. Nulis būdavo tada, jeigu varžybose subyrėdavo vokiško gana gero variklio, tačiau nelabai patikimas, sudėtingas stūmoklis.
Automobilių kopijų su elektros varikliais varžybose greičiausias buvo Petro Permino „viliukas“.
Mano modelis taip pat greičiausiai įveikė distanciją. Pirma vieta! Mūsų komanda antrus metus iš eilės tapo Lietuvos čempione.
Mūsų vadovo Vlado Danieliaus įžvalgumas įveikė vilniečių intrigas.
Negana to, važiuojame atstovauti Lietuvai Pabaltijo suaugusiųjų varžybose, kur susirenka inžinieriai iš Latvijos, Estijos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas). Su savo pusantrakubiu užėmiau antrąją vietą. Toliau – dar gražiau. Tose varžybose su savo aeromobiliu dalyvavęs Romualdas Danielius – vėl čempionas.
Mūsų komanda iš kitų išsiskyrė ne tik tuo, kad buvom mažiausi, ne tik meistriškumu, bet ir geranoriškumu, draugiškumu. O čia irgi buvo nemažas vadovo nuopelnas.

Pasigamino automobilį

Turbūt 1968 metais mokytojas V. Danielius jau rimtai ėmėsi gaminti savo lengvąjį automobilį. Vyresnieji puikiai prisimena, kad tais laikais nusipirkti automobilį galėjo tik labai reti „išrinktieji“, o mokytojas buvo toks žmogus, kuris nelabai mėgo priklausyti nuo kitų malonės, bet stengėsi viską, ko norėjo, pasiekti pats. To savo pavyzdžiu jis mokė ir mus.
Taigi, mokytojas ėmėsi gaminti automobilį. Visus sudėtingesnius konstrukcijos elementus paprastai aptardavo su mumis – modelistais. Tas jo aptarimas būdavo toks, kad mus priversdavo pasijusti rimtais, atsakingais, išmanančiais konstruktoriais. Atėjęs į mūsų būrelį mokytojas trumpai išdėstydavo savo sprendžiamą problemą ir rimtai prašydavo mūsų patarimų, pasiūlymų, kaip sukonstruoti tą ar kitą mazgą.
Mokytojas Danielius mums, būrelio nariams, dažnai sakydavo, kad modelistas turi sugebėti daryti viską.

Išskirtinis bruožas

V. Danielius išsiskyrė tiems laikams labai neįprastu sąžiningumu. Tuo ne kartą turėjau progos įsitikinti.
Jau studijuodamas Kauno Politechnikos institute, po pirmo kurso, per vasaros atostogas kartu su tėvu dirbau Mažeikių Kaimo mechanizuotoje kolonoje. Kartą kažką betonavome visai greta tų gerų žmonių, mano buvusių mokytojų, namų. V. Danielius kaip tik tvarkė įvažiavimą į kiemą. Pasisiūliau su ką tik užmaišytu betonu išbetonuoti tokį mažą tiltuką. Tiesiog pamaniau, kad nors tiek geram, sąžiningam žmogui padėsiu. Mokytojas pratarė: „ir tu…“ ir pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, kad  nebeišdrįsau dar ką nors sakyti.
Panašių šio garbaus žmogaus pamokų patyriau ne aš vienas. Mano sesuo Irena dirbo kolūkio mechaninių dirbtuvių sandėlyje. Tuo metu mokytojas Danielius statė prie savo namų savos konstrukcijos vėjo jėgainę. Užėjęs pas Ireną į sandėlį jis paprašė leisti pasiieškoti už sandėlio esančiame metalo laužyne jam tinkamo krumpliaračio. Irena savo buvusiam mokytojui pasiūlė reikiamos detalės pasiieškoti naujos, sandėlyje, tačiau šis padėkojęs paaiškino, kad jam įdomiau pritaikyti tai, kas kitiems nebetinka.
Ir pritaikė… Kai kartą užsukęs pas mokytoją Danielių užlipau ant bokštelio apžiūrėti jo sukonstruotos jėgainės pavaros mechanizmų, pamačiau, jog tie buvę išmesti, surūdiję krumpliaračiai taip nušveisti, pritrinti, pritaikyti iš skirtingų agregatų, kad dirba lyg šveicariškas laikrodis…
Tai man padėjo patikėti, kad svarbu žmogui išdrįsti imtis veikti, ir nebus neįveikiamų kliūčių, nepadaromų darbų…
Man Vladas Danielius – tikras Mokytojas, kuriam aš esu labai dėkingas už svarbiausias gyvenimo tiesas.

 Antanas JOKUBAVIČIUS