„Parašyk apie savo mokytoją“

Iš garažo – savos gamybos traktoriumi. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Manęs paprašė parašyti prisiminimus apie legendinį Renavo mokytoją, garsaus lazerių mokslininko Romualdo Danieliaus tėvą Vladą Danielių. Tikrai atsakingas darbas rašyti apie žmogų – gyvą legendą, apie tikrą mokytoją idealistą, kuris man davė daugiau nei daugelis kitų mokytojų, daugiau nei nemaža dalis instituto docentų, profesorių…

Populiarino automodelizmą

Aš su mokytoju Vladu Danieliumi susipažinau, kai užbaigęs Butikių pradinę, atėjau mokytis į Renavo aštuonmetę mokyklą.
Prisimenu, kaip jis atėjo į mūsų, penktokų, klasę ir ragino berniukus įsijungti į automodelistų (automodelizmas – automobilių modelių konstravimas, gaminimas ir naudojimas sportui – red.) būrelį. Atsinešęs parodė paprastą, su gumos varikliu (prisukamą) modeliuką, trumpai papasakojo, kuo užsiimtume.
Tuo metu su mūsų kaimo aštuonmetės mokyklėlės automodelisų būreliu rajone nelabai kas galėjo lenktyniauti kaip lygūs su lygiais ar sudaryti mums bent kiek rimtesnę konkurenciją.
Stengdamasis populiarinti šį sportą, skatinti moksleivių kūrybingumą, mokytojas V. Danielius buvo inicijavęs rajono varžybas. Matydamas kitų mokyklų beviltišką (lyginant su mumis) atsilikimą, jis kartu su savo jaunystės draugu Mažeikių švietimo skyriaus inspektoriumi Liauba surašė tokius rajoninių automodelizmo varžybų nuostatus, kad visiems būtų kiek įmanoma panašesnės galimybės siekti pergalių. Buvo įvesta keletas apribojimų, pakeitimų, kurie buvo naudingi ir mums.
Vieni, labiau patyrę būrelio nariai, gamino modelius respublikinėms varžyboms, kiti – rajoninėms. Kad turėtume galimybę savo modelius praktiškai išbandyti ir kad būtų kur suorganizuoti rajonines varžybas, mokytojo V. Danieliaus vadovaujami mokyklos aikštelės gale išbetonavome kordodromą. Tai buvo gal apie 10 m skersmens betoninis siauras apskritas takelis. Juo mažos mūsų padarytos mašinėlės kartais skriedavo per 120 km/h greičiu, tad tas takelis turėjo būti padarytas labai tiksliai – horizontalus ir lygus.

Patys tekindavome, frezuodavome

Į Renavą suvažiavo Mažeikių rajono mokyklų automodelistų komandos. Nežiūrint tų „niveliuojančių“ rajoninių varžybų nuostatų, dauguma modelių nė iš tolo neprilygo mūsiškiams.  Spręskite patys… Žemalės modelistas, mūsų padedamas, vargais negalais užvedė savo aeromobilį (propeleriu varoma mašinėlė). Pavažiavus kelis metrus, modeliui nusimovė ratas. Savininkas pasivijęs užmovė ratuką ant ašies ir modelis dar kurį laiką tęsė varžybas…
Mūsiškis Antanas Jonaitis su savo rajoninės klasės aeromobiliu tapo rajono čempionu. Jo modelis nustatytus aštuonis kordodromo ratus įveikė 104 km/h greičiu… Nelabai pavytum užmauti ratą ar pareguliuoti variklį…
Tada ir mes, vaikai, puikiai supratome, kad čia nėra esminis dalykas, ar mašinėlės ratai su riedėjimo guoliais, ar be jų. Neįsivaizduoju, kur tada mūsų mokytojas gaudavo reikalingų guoliukų, bet puikiai žinau, kad jeigu jų gaudavo Danielius, tai tikrai būtų galėję gauti ir kiti. Tuo labiau kad net tais gūdžiais sovietiniais metais mokytojas sugebėjo gyventi nevogdamas, neapgaudinėdamas, nemeluodamas.
Mes, septintokai, aštuntokai, mokytojo sumūrytame žaizdre išlydydavome aliuminį, bronzą (kurių „prisižvejodavome“ tarybinio ūkio technikos laužynuose), iš jo išlieję reikiamus ruošinius, tekindavome modeliams ratus, frezuodavome reduktorių korpusus.
Nors iš mokyklos pareiti reikėdavo apie 4 km, neretai būdavo, kad išėjęs iš namų prasidedant aštuntai, namo grįždavau tik dešimtą, o kartais net vienuoliktą valandą vakaro. Rudenį ir pavasarį per purvynus važiuodavau dviračiu, o žiemą kelionę per sniego laukus trumpindavo slidės.
Vlado žmona mokytoja Petrė Danielienė, pati būdama mama, tiesiog pajausdavo mūsų alkį. Danieliai gyveno gal tik koks šimtas metrų nuo mokyklos. Tad ši rūpestinga moteris neretai atnešdavo mums prikepusi šiltų blynų, ar ko kito pataisiusi valgyti įduodavo atnešti savo sūnui Romualdui arba pačiam mokytojui, kurie neretai, ko nors prisireikus, pareidavo į namus.

Būsimasis mokslininkas užleido vietą

Septintoje klasėje mokytojas Danielius jau man buvo ne tik eilinis mokytojas, ne tik būrelio vadovas, bet ir klasės auklėtojas. Tai dar labiau prie jo priartino ir padėjo geriau suprasti vienas kitą.
Matė šis išmintingas žmogus mano sunkiai tramdomą energiją, sugebėjimą suspėti ne tik dalyvauti įvairiuose skaitovų konkursuose, šachmatų varžybose, karnavaluose, bet ir vos ne kasdien susipešti su kokiu nors draugu ar išvesti iš kantrybės kokią mokytoją iki tiek, kad vytų mane iš pamokos. Matė, bet tikėjo, kad ta energija gali tarnauti ir geriems tikslams. Nors kai kurios mokytojos mane ne kartą įvardijo kaip būsimą banditą, nusikaltėlį (ir netvirtinu, kad jos visai neturėjo tam pagrindo), mokytojas Danielius pasiūlė mane automodeliuotojų būrelio pirmininku, aiškindamas, kad ankstesnis būrelio pirmininkas, nepakeičiamasis jo sūnus Romualdas, jau aštuntokas, tad daugiau laiko turės skirti mokslams. Visi žinojome, kad Romui labai gerai einasi mokslai, jis buvo ir neprilygstamas autoritetas tarp modeliuotojų, tačiau mokytojas sugebėjo pasiekti, kad aš tapčiau būrelio pirmininku.
V. Danielius man, septintokui, ūgiu vienam iš mažiausių, patikėdavo visą pundą savo raktų – nuo medžio ir metalo dirbtuvių, nuo įvairiausių sandėliukų, net elektros spintų, mat mokytojas išmanė visus ūkio darbus ir prižiūrėdavo visą mokyklos ūkį.
Net daug vėliau nesugalvojau paklausti nei paties mokytojo, nei jo sūnaus Romo: ar tėvas prašė taip elgtis, ar jis pats, būdamas tik aštuntokas, be jokios pašaipos priėmė mane kaip būrelio pirmininką ir visur mane palaikydavo, kai to reikėjo.

Mokytojas užrašė tekstą

Buvo ir visai negirdėtų neregėtų situacijų… Štai pas mus, paprastos kaimo mokyklėlės mokinius, Lietuvos čempionus, atvažiavo žurnalistė iš Lietuvos radijo. Mokytojas Danielius pasakė, kad aš, kaip būrelio pirmininkas, turėsiu kalbėti. Pareiškiau, kad neturiu ką pasakyti ir nieko nesakysiu. Mokytojas surašė man ant kelių popieriaus lapų kalbą, davė pasiskaityti ir pasakė: „perskaityk ir viskas“.
Namuose tada dar net elektros neturėjom, o čia… magnetofonas, mikrofonas…
Perskaičiau tą mokytojo duotą tekstą. Žurnalistė paleido įrašą. Labai nustebau, kai išgirdau visai kitokį balsą, bet draugai paaiškino, kad viskas gerai, kad jie irgi girdi mane būtent taip. Žurnalistės ištreniruota ausis nugirdo, kad magnetofonas užfiksavo mano verčiamų lapų garsą, tad liepė viską pakartoti iš naujo. Perskaičiau dar kartą. Pasiklausiusi ji pareikalavo vėl pakartoti. Mintyse sau nusprendžiau, kad jeigu ir trečias kartas nepatiks, dingsiu iš tos klasės ir tegu ten skaito kas nori.
Nežinau, ar ji pati pajuto, ar mokytojas padėjo, bet ketvirto karto nebeprisireikė…
Dabar patys įsivaizduokit situaciją. 1967 metai, radijas. Visai Lietuvai reikia rėžti kalbą… Visi mes, modelistai, Romą (taip vadindavome Romualdą Danielių) pripažinom kaip autoritetą. Kas tik būdavo neaišku, konsultuodavomės su juo (jei šalia nebūdavo mokytojo). O ir kitiems mokytojams Romas nors nebuvo visai „aukselis“, bet ir ne „banditas“. Visi net nesuabejoję būtume siūlę kalbėti per radiją Romui. Bet mokytojas pasakė, kad turi kalbėti būrelio pirmininkas.
(Bus daugiau)

Antanas JOKUBAVIČIUS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*