
pagerbė tremtinių choras „Atmintis“.
Sovaičių kaime pašventintas atminimo ženklas, kuriame įrašytos septynių Maigų miško masyve ir aplinkinių kaimų apylinkėse žuvusių partizanų pavardės. Archyvinių faktų, amžininkų bei pogrindžio dalyvių artimųjų prisiminimai leidžia šiek tiek praskleisti uždangą – kas buvo tie žmonės, kokios jų žūties aplinkybės.
Kova nebuvo beprasmė
Medžiagą apie mūsų krašte žuvusius partizanus rinko ir pateikė šviesaus atminimo Mažeikių krašto garbės pilietis, politinis kalinys Albertas Ruginis bei rezistencijos kovų tyrinėtojas Kęstutis Sidabras.
„Kas kartą, kai degsime žvakę šiems partizanams atminti, arba, jei tektų nuvyti netyčia užklydusią mintį apie jų kovos beprasmiškumą, – atminkime, kad jie kovojo už Lietuvą, Tėviškę ir Laisvę! Nors laisvės jiems nebuvo lemta patirti, bet jie mirė su Lietuva ir Tėviške savo širdyse. Lietuva, Tėviškė, Laisvė – tai jų testamentas mums, kurį privalome išsaugoti, kad perduotume ateities kartoms. Tai žodžiai, kurie susidėliojo klausant žuvusiųjų partizanų Daugio, Jūreivio ir Putino artimųjų prisiminimų“, – taip surinktą medžiagą įvertina K. Sidabras.
Iš septynių atminimo ženkle pagerbtų partizanų mažiausiai žinoma apie 28-erių metų Stasį Knabiką-Aušrą, anot archyvinių duomenų, neaiškiomis aplinkybėmis žuvusį 1949 metų rugpjūtį Maigų miške. Be žūties fakto, Mažeikių sovietų saugumo agentų ataskaitoje jis minimas kaip buvusio Mažeikių saugumo viršininko Fabijonavičiaus būrio, kuris migravo tarp Lietuvos ir Latvijos ir kuriame veikė dešimt gerai ginkluotų kovotojų, partizanas.
Šeimos patyrė tremtį
Atminimo ženklas Sovaičiuose pastatytas prie buvusios Žebrauskų sodybos, šalia kurios žuvo Viekšnių kuopos vadas 1909 metais gimęs Konstantinas Stelingis-Daugis bei kuopos žvalgas, penkiolika metų jaunesnis Benediktas Pukinskas-Jūreivis.

Partizanų istorijos tyrėjų duomenimis, Purvėnų kaime gimęs K. Stelingis, vedęs Rozaliją, gyveno Mažeikiuose, kur jie garsėjo kaip darbštūs ir gabūs amatininkai – Rozalija – audėja, Kostas – stalius, jis taip pat dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje. Antrojo pasaulinio karo metais K. Stelingis įsidarbino staliumi Mažeikių kalėjime, vėliau vadovavo mieste veikiančiai valgyklai-arbatinei. Artėjant frontui, šeima su penkiais vaikais traukėsi į Vakarus, tačiau, nepasiekę Vakarų Europos, grįžo į Mažeikius.
„Prasidėjus lietuvių areštams, K. Stelingis 1945 m. vasaros viduryje pasitraukė į pogrindį, o 1948 metų gegužę vykusių trėmimų metu į Irkutsko kraštą buvo ištremta jo žmona Rozalija ir penki mažamečiai vaikai: Adelija, Feliksas, Jonas, Kostas ir Juozas, taip pat žmonos mama ir brolis Petras su žmona. Panaši lemtis ištiko ir B. Pukinsko šeimą – tėvai, brolis ir dvi seserys atsidūrė svetimame ir atšiauriame Irkutsko krašte“, – pasakoja K. Sidabras.
Žūties aplinkybės nežinomos
Kaip pažymi tyrėjai, Viekšnių kuopos būriai partizanavo Milių ir Maigų miškuose bei Kamanų pelkėje, kuopoje buvo trys būriai, kuriuose veikė trylika partizanų.
1947–1948 metų sandūroje kuopos būriai buvo sunaikinti Miliuose ir prie Kamanų pelkės, metų pradžioje visiškai likviduota ir Mažeikių kuopa, rugpjūtį Dagių miške sunaikintas Alkos rinktinės štabas.
Kaip informuoja K. Sidabras, esama patvirtintų faktų, kad paskutinius partizanavimo metus K. Stelingis-Daugis leido rėmėjų Žebrauskų sodyboje: žiemos metu partizanai glaudėsi klojime, po šienu įrengtoje slėptuvėje, vasarą apsistodavę Maigų miško pakraštyje įrengtame bunkeryje – žeminėje.
Jo ir bendražygio, taip pat purvėniškio B. Pukinsko-Jūreivio žūties aplinkybes ir datą gaubia nežinia. Archyviniai dokumentai nurodo juos žuvus 1949 m. rugpjūtį, tačiau tuo abejoja jų artimieji – kaip yra minėjusi K. Stelingio dukra, kuri jau ilsisi amžinybėje, 1952 metų pradžioje Sibirą buvo pasiekęs jo laiškas, o B. Pukinsko seserys prisimena, kad iki 1951 metų rudens jų brolį rėmusi Beiši-nų šeima į sutartą vietą nešdavo maisto.
Neaiškios ir jų žūties aplinkybės – ar jie žuvo apsupti Žebrauskų sodyboje, ar sunaikinti savo slėptuvėje Maigų miške. Jų palaikus iki šiol saugo Maigų kemsynai.
Kapas – nežinomas
Atminimo ženkle įamžinta ir 57-erių metų Žiogaičių kaimo ūkininko, pogrindinės organizacijos LDKS 43 (Lietuvos demokratinės kovos sąjūdis) nario Jono Šėmio-Bijūno pavardė.
Trijų dukterų tėvas J. Šėmys į pogrindinę organizaciją įsijungė 1946-ųjų vasarą, netrukus jo sodyboje buvo įkurtas organizacijos štabas – spausdinami atsišaukimai.
Kaip nustatė istorijos tyrinėtojai, 1948-ųjų sausį Mažeikių MGB, talkinant Vilniuje veikiančios, sovietinio Saugumo suburtos ir į pogrindžio „rūbą“ įvilktos BDPS organizacijos agentams, buvo surinkta pakankamai informacijos apie šią organizaciją ir jos nariai areštuoti Auksodės, Akmenės, Viekšnių apylinkėse. J. Šėmiui teko slapstytis pas gimines, pažįstamus aplinkiniuose kaimuose. „Gyvendamas klajoklio gyvenimą jis sutiko bendražygį, nuo teisėsaugos besislapstantį Albiną Dargį, tačiau neįtarė, kad pastarasis savo kaltes „atperka“ dirbdamas sovietų saugumo informatoriumi. Pagal jo pranešimą stribai 1948 m. rugsėjo 11-ąją šturmuoja J. Šėmio-Bijūno sodybą, iš apsupties sprukęs šeimininkas buvo nukautas. Pagal vienus liudijimus, jo palaikai buvę įmesti į šulinį ir apipilti kalkėmis prie Mažeikių MGB būstinės (priešais Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią), pagal kitą informaciją – palaikais atsikratyta Latvijos pelkynuose“, – apie partizano žūtį pasakoja K. Sidabras.
Nukovė bunkeryje
Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Birželio sukilimo metu Laižuvos sukilėlių būryje, kuris vietinius gyventojus apsaugojo nuo sovietinių diversantų ir išvadavo kraštą nuo sovietinių okupantų, aktyviai veikė Duobgirių kaime gyvenę broliai Jurgis, Bronius ir Petras Šiliniai.

K. Stelingio-Daugio nuotrauka.
Iš tarnybos dragūnų batalione.
1933 m., dedikuota
sesei Uršulai.
„Po sukilimo įvykių broliai grįžo prie duonos auginimo. O vėliau, prasidėjus antrai sovietų okupacijai, išėjo partizanauti – Bronius atsiskyrė nuo brolių ir partizaninę kovą tęsė Kruopių, Žagarės apylinkėse, o dviejų vyresniųjų Šilinių namais tapo miškai palei Kamanų pelkes. Agentas provokatorius Stasys 1947 metų vasarą išdavė brolį Jurgį, kuris buvo areštuotas Purvėnų kaime ir vėliau mirė Vorkutos lageriuose“, – pažymi K. Sidabras.
1948 metų pradžioje prie Kamanų įvyko mūšis, kuriame sunaikintas partizanų būrys, gyvybę išgelbėti pavyko tik P. Šiliniui-Putinui. Po tragedijos partizanas persikėlė į Maigų mišką, kurį laiką buvo pastebimas K. Stelingio draugijoje, bet vėliau apsigyveno kitame Maigų miške esančiame bunkeryje, atnaujino ryšius su agentais provokatoriais Garsuku ir Stasiu. Kažkuris iš jų 1949-ųjų balandžio 9-ąją prie jo bunkerio atvedė smogikų grupuotę, kurie nukovė partizaną.
Išdavė provokatorius
Atminimo ženkle įamžintos dar dviejų provokatoriaus Garsuko išduotų ir žuvusių partizanų 41-erių metų Zenono Degaičio-Kadagio ir 29-erių metų Adolfo Daukšos-Beržo pavardės.
Istorijos tyrinėtojai spėja, kad Maigų miško bunkeryje įsikūrę Kadagys ir Beržas neįtarė, kad bunkerį, kuriame jie slapstėsi, surentė talkinamas MGB agentas provokatorius Garsukas.
1948 metų rugsėjį apsimetėliai „partizanai“, vadovaujami agento Prano Levino-Ąžuolo, pakvietė Kadagį ir Beržą į Vytauto mišką aptarti tolimesnės veiklos planus, po to keliavo kartu į Naikius.
Suvokę, kad partizanai jokių ryšių neturi, o partizaniniame pasipriešinime taip pat yra „visiškai žali“, smogikai šovė Z. Degaičiui-Kadagiui į galvą ir jį nukovė, o A. Daukša-Beržas, nors ir sužeistas į šlaunį, tačiau iš įvykio vietos paspruko.

Po keturių dienų provokatorius Garsukas bunkeryje susitinka su Beržu, trumpam palieka bunkerį, o vakarėjant grįžta kartu su smogikais. Tyrėjų duomenimis, provokatorius „pavaišino“ A. Daukšą cigarete ir nedelsiant išlipo laukan, o smogikas į bunkerio vidų paleido automato šūvių seriją ir partizanas žuvo. Beveik neabejojama, kad tiek Beržo, tiek keletą dienų anksčiau žuvusio Kadagio palaikai užkasti šalia žūties vietų.
Įamžinti atminimo ženklais
2021 metų balandžio 21-ąją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos kovų tyrimo centro lėšomis įrengtame, o praėjusią savaitę atidengtame ir pašventintame atminimo ženkle yra septynių minėtų partizanų pavardės. Tačiau K. Sidabras pažymi, kad vis dar galima kelti klausimą: ar jau visas paslaptis išdavė Maigų miškas ir Lietuvos ypatingasis archyvas, galbūt Maigų miške ir aplinkiniuose kaimuose žuvusių partizanų sąrašą ateityje pavyks išplėsti?
„Šiuo metu Mažeikių rajone yra įrengta dešimt atminimo ženklų, skirtų įamžinti žuvusius partizanus. Vien įrengimu neapsiribojama – rudenį, padedant šauliams, istorijai neabejingiems žmonėms, jie yra sutvarkomi, lapkričio 1-ąją prie jų visada uždegamos atminimo žvakelės, kurios primena, kad jų kova už laisvę neužmiršta“, – pastebi Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė.
Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos archyvo
ir Mažeikių krašto kultūros paveldo „Facebooko“ tinklalapio