Pavirvytės dvaro istorija siekia devynioliktojo amžiaus pradžią. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Ieškodami šių laikų dvarponio užsukome į Pavirvytės dvarą. Šis dvaras patraukė dėmesį dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio medinių dvarų, išlikusių iki šių dienų.
Senąjį dvarą galima rasti dešiniajame Virvytės krante, nuo Viekšnių-Kairiškių kelio pasukus dešinėn. Dabar jis turi naujus šeimininkus ir yra tvarkomas.
Istorijos šaltiniai byloja
Pavirvytės dvaro istorija siekia devynioliktojo amžiaus pradžią.
Iki 1840 m. Pavirvytės dvaras priklausė Ilinčiui. Dvarą iš jo nupirko Juozapas Paulavičius, vėliau jis atiteko sūnui Edvardui Paulavičiui. Šis dvarą apie 1910 m. pardavė Viktorui Nagurskiui, kuris valdė jį iki Pirmojo pasaulinio karo.
1926 metais, iki A. Smetonos dvarų reformos, Pavirvytės dvaras turėjo beveik 317 ha žemės, o reformos metu jis buvo išparceliuotas, žemės išdalintos naujakuriams ir įkurtas Pavirvytės kaimas. 1940 m. buvo belikę tik 82 ha, ir tie patys buvo nacionalizuoti.
Šiuo metu dvarui priklauso truputį daugiau nei šeši hektarai žemės.
Pirmoji biblioteka
Vieni žymiausių dvarų savininkų – Paulavičių šeima. Juozas Paulavičius yra Šiaulių gimnazijos steigėjas. Jo sūnus Edvardas, grįždamas į dvarą, parsivežė dalį gimnazijos bibliotekos, kurioje dirbo.
Apie 1880 m. jis dvare įsteigė kilnojamąją lenkišką skaityklą. Skaitykla naudojosi 12 narių – aplinkinių dvarų dvarininkai, Viekšnių inteligentai. Kiekvienas kasmet išsirašydavo už 5 rublius lenkiškų knygų ir kas mėnesį jas mainė su kaimynais nustatyta tvarka. Dvaro biblioteka domėjosi ir čia lankėsi Povilas Višinskis.
Tai buvo tarsi viešųjų bibliotekų Ventos krašte užuomazga, nes Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų dvarų savininkais.
„Į Pavirvytę knygų pėsčiomis ateidavo ir būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos“, – prisiminė dabartinis dvaro šeimininkas Antanas Naujokas.
Primena vaikystę
Mažeikiškis Antanas šį dvarą įsigijo prieš trejus metus. Sako anksčiau net nepagalvodavęs, kad kada nors gali turėti dvarą.
„Mažeikiuose gyvenu nuo 1994-ųjų ir visą tą laiką ilgėjausi kaimiškos ramybės ir gamtos grožio – tokio, koks yra mano tėviškėje, Kauno rajone. Visada kerėjo ir žavėjo didžiuliai seni medžiai, menantys šimtmečius“, – pasakojo Antanas.
Pašnekovas neslėpė, kad visada jautė tėviškės ilgesį, todėl negalėjo praleisti progos susigrąžinti bent dalelę vaikystės prisiminimų, kad ir kitoje vietoje. Pavirvytės dvaras tam tiko puikiausiai, nes yra dar išlikęs medinis dvaro pastatas, apsuptas šimtamečių medžių, o pro aplūžusius langus ir vos praviras senovines langines atsiveria puikus vaizdas į Virvytės upę.
Atgyja naujam gyvenimui
Šiuo metu Pavirvytės dvaras žengia tik pirmuosius žingsnius atgimimo link. Šis kelias bus be galo sunkus, nes laikas ir gamtinės sąlygos gana stipriai nuniokojo ne tik patį dvarą, bet ir jam priklausančius trobesius. Apie kai kuriuos iš jų beprimena tik likę pamatų akmenys.
Dvaras naujuosius šeimininkus pasitiko paskendęs piktžolėse ir krūmuose, su išpuvusiomis gonkomis ir ištrupėjusiais mediniais raižiniais, išdaužytais langais ir įgriuvusiu stogu.
„Šeima, pamačiusi tokį vaizdą, iš pradžių buvo nelabai patenkinta mano pirkiniu, bet vėliau, kai pradėjome lopinėlis po lopinėlio tvarkyti, nuomonė ėmė keistis“, – prisipažino Antanas.
Per trejus metus daugiausiai buvo padaryta tvarkant aplinką ir tvirtinant namo konstrukcijas.
Išsaugos autentiškumą
Antanas ateityje planuoja atgaivinti dvaro autentiškumą. Kiek galima daugiau padaryti taip, kaip ir buvo dvaro, turinčio keturiolika kambarių, gyvavimo metais.
„Savo lėšomis, aišku, aš to neįstengčiau padaryti, todėl bendrauju su Kultūros paveldo departamentu, su kitais fondais, kurie galėtų padėti atstatyti buvusį dvarą. Šis dvaras jau sulaukė nemažo paveldosaugininkų dėmesio, nes jis vienintelis medinis dvaras, išlikęs mūsų rajone“, – paaiškino Pavirvytės dvaro šeimininkas.
Pašnekovo teigimu, atkurti senąjį dvaro veidą būtų nesunku, nes išliko nemažai autentiškų fragmentų.
Šitoks Pavirvytės dvaras užfiksuotas 1938-aisiais. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Dalis namo remontuota buvo dar tarybiniais laikais, bet išliko kai kurie senieji langai su apkaustais ir langinėmis, gonkos. Pagal kalvių rankų darbo vinis galima atskirti, kurios sienos ir lentos mena dar devynioliktąjį amžių“, – išlikusius senovinius elementus vardijo Antanas.
Kaip išskirtinį dvaro bruožą, jis parodė langų imitacijas – padaryti rėmai, bet vidus užkaltas lentomis, stiklo nėra. Antanas spėja, jog taip buvo daroma dėl to, kad namas išlaikytų simetriškumą ir iš išorės gražiau žiūrėtųsi, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia – langas, tik arčiau priėjus pamatai, kad tai – tik lango imitacija.
„Paveldosaugininkai, kurie lankėsi dvare, tvirtina, kad tokios lubų perdangos, padarytos iš molio ir ruginių šiaudų, nėra matę. Tai dvarą daro dar įdomesnį“, – įsitikinęs Antanas.
Koks dvaras buvo, galima taip pat spręsti ir iš išlikusių senų, prieš daugiau nei devynis dešimtmečius darytų nuotraukų.
Kurs muziejų
Naujieji šeimininkai tvarkydami dvarą rado ir įvairių senovinių daiktų: porą skrynių, surūdijusį Antrojo pasaulinio karo metų šautuvą. Visi šie daiktai ir daugelis kitų savo vietą turėtų atrasti viename iš dvaro kambarių.
„Turiu viziją viename iš kambarių atidaryti mažą muziejėlį, kuriame būtų eksponuojami dvare buvę ir iki šių dienų išlikę daiktai, baldai. Dalis baldų yra išsibarstę po rajoną. Kiek žinau, jų yra ir Viekšnių senojoje vaistinėje“, – pasakojo dvaro savininkas.
Daug įdomybių galima atrasti ir dvaro teritorijoje esančiuose rūsiuose, kituose iki šiol išlikusiuose statiniuose.
„Santarvę“ Antanas vedžiojo po dėmesio vertas vietas. Parodė išlikusias ledaunės sienas.
„Ši vieta anksčiau buvo lyg savotiškas šaldytuvas. Tuometiniai gyventojai Virvytės upėje išpjaudavo ledo gabalus, nešdavo juos čia ir užpildavo šiaudais ar durpėmis. Sakoma, kad ledas išsilaikydavęs per visą vasarą“, – pasakojo Antanas.
Patraukia dėmesį
Daug mena ir dvaro rūsiai. Viename iš jų planuojama įrengti vyninę.
„Kas rūsiuose buvo karo metais, sunku pasakyti. Yra kelios kirstinės skylės, išbraižymų sienose. Gal čia kokius nors laidus buvo bandyta nutiesti, o gal tai kulkų žymės“, – spėliojo Antanas.
Likę griuvėsiai byloja, kad ant Virvytės kranto yra buvusi ir pirtis. Dar matyti ir šlaito pakopų likučiai. Šis dvaras turi net ir savo akmenį, aplinkinių vadinamą Širdies akmeniu. Jis taip vadinamas dėl to, kad forma primena širdį. Įspūdingi ir septyni šimtamečiai dvaro kaštonai.
„Gali būti, kad čia buvo poilsio zona, nes manau, kad simetriškai medžiai susodinti neatsitiktinai“, – svarstė vyriškis.
Pasak Antano, kiekvienas pasivaikščiojimas po dvaro teritoriją atskleidžia kažką naujo ir nematyto.
Pasakojamos legendos
„Santarvei“ paklausus, ar šiame dvare, kaip, pasakojama, daugelyje kitų, nesivaidena, šeimininkas atsakė, kad legendų yra girdėjęs, bet pačiam su vaiduokliais „susitikti“ nėra tekę.
Viena legenda byloja apie Pavirvytėje 1848 m. nusižudžiusį 35erių metų Domininką Paulavičių.
Žmonės pasakoja apie nutikimą praėjus keleriems metams po jo tragiškos mirties.
Kerdžius ganė per naktį dvaro arklius. Sutemus atėjęs pas jį Domelis, dvaro savininko brolis, kuris sugyvendavęs su dvaro darbininkais. Abu šnekėjęsi iki aušros. Kai tik kerdžius kildavęs arklių pažiūrėti, svečias vis sulaikydavęs: niekur tie arkliai neprapuls. Kai ėmė brėkšti rytas, atėjūnas pasakęs, kad jam laikas eiti, ir pasišalinęs. Tik tuomet kerdžius suvokęs, kad jo nakties pašnekovas miręs ir palaidotas. Ir be galo išsigandęs. Be to, ir arklius radęs neramius, išgąstingai į būrį susispietusius, piktai prunkščiančius. Iki šiol žmonės spėlioja, buvo taip ar ne.
Dvaro ateitis
Pavaikščiojus po dvarą Antanas atskleidė ir ateities planus – kaip gali Pavirvytės dvaras atrodyti po kelerių metų.
Dvaro šeimininkas sakė savęs dvarponiu nelaikąs, todėl sutvarkytas dvaras nebus uždaras ir skirtas tik jo šeimai. Jis bus prieinamas daugeliui žmonių, panorusių bent kažkiek susipažinti su krašto istorija.
Antanas mano, kad pavykus Pavirvytės dvarą atgaivinti fiziškai, čia turėtų pakakti vietos ne tik jam, bet ir istoriniam kampeliui apie aplinkinius kaimus, apie jau sunaikintus senuosius dvarelius, juose gyvenusius šviesius žmones, jų gerus darbus. Taipogi turėtų atsirasti vietos ir vietinių amatų atgimimui: audimui, kalvystei, drožybai ir pan. bei istoriniam turizmui.
„Net kirba tokia mintis galvoje – dvarą atkurti iš pagrindų ir suteikti galimybę žmonėms bent trumpą laiką pagyventi taip, kaip čia gyventa devynioliktojo amžiaus pradžioje“, – savo sumanymus dėstė dvaro šeimininkas.
Jis sakė norįs padaryti taip, kad dvaras ne tik jam, bet ir kitiems žmonėms būtų atgaiva sielai.
puikus zmogus Antanas. Ir cia jam pasiseks. Sekmes