Pavojai vaikams ir paaugliams internete, kurių nematome

Vaikų ir paauglių kasdienybė vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę, kurioje jie ne tik bendrauja ir mokosi, bet ir susiduria su įvairiomis rizikomis. Daugelis jų suaugusiesiems lieka nematomos – tai žinutės, uždaros grupės ir algoritmų formuojamas turinys, galintis paveikti emocinę būklę, savivertę ir elgesį.

Apie tai, kaip apsaugoti vaikus internete, dalijosi Skaitmeninės etikos centro bendraįkūrėja, lektorė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslo darbuotoja Renata Gaudinskaitė.

Rizika tapo sisteminė

Lektorės R. Gaudinskaitės teigimu, internetas neretai tampa ne papildoma, o pagrindine vaikų socializacijos, mokymosi ir tapatybės formavimosi aplinka, todėl nepilnamečių saugumas internete yra itin svarbus.

„Paprastai galvojame: vaikas yra namuose, jis – saugus, tačiau tai nebegalioja. Internete vaikas gali susidurti su rizikomis ir būti emociškai pažeidžiamas, net jei fiziškai yra šalia mūsų“, – teigė specialistė.

Pasak jos, rizikos veikia nuolat ir dažnai pasireiškia suaugusiesiems nematomose vaiko patirtyse – privačiose žinutėse, uždarose internetinėse grupėse, taip pat algoritmų formuojamuose turinio srautuose, kurie sukurti siekiant kuo ilgiau išlaikyti vartotojo dėmesį. Anksčiau grėsme laikytas pavienis žalingas turinys šiandien virto ištisomis sistemomis, kurios renka duomenis, manipuliuoja emocijomis ir ilgainiui formuoja elgesį.

„Rizika nebėra atsitiktinė – ji yra sisteminė“, – pabrėžė R. Gaudinskaitė.

Grėsmės virsta sveikatos sutrikimais

Šiuolaikinės grėsmės, slypinčios internete, gali pasireikšti nerimo, miego sutrikimais, staigiais nuotaikos pokyčiais, užsisklendimu, o kartais ir savivertės bei saugumo jausmo praradimu. Visa tai sukelia virtualioje erdvėje slypintis žalingas turinys (patyčios, manipuliacija, seksualinis viliojimas, sukčiavimas), priklausomybę skatinantis dizainas bei nuolatinis dėmesio siekiantis turinys.

„Dažnai būtent skaitmeninėje erdvėje vyksta didelė dalis vaiko, paauglio tapatybės formavimosi. Vienas iš labai rimtų, kartais neįvertinamų pavojų – nuomonės formavimas. Svarbu, kokius autoritetus internete „seka“ vaikai, kuriuos stebi ir kuriais pasitiki. Jie gali padaryti didžiulę įtaką“, – sakė lektorė.

Anot jos, didžiausias rizikas platformose ir programėlėse kelia anonimiškumas, tiesioginių žinučių siuntimo galimybė ir algoritminis turinys. Tokių pačių rizikų, kaip socialiniai tinklai, turi ir bendrauti naudojamos programėlės „WhatsApp“ ar „Viber“, kurios skirtos vartotojams nuo 13 metų.

Svarbus tėvų įsitraukimas

Apie saugumą internete su vaikais būtina kalbėti nuolat ir be moralizavimo. R. Gaudinskaitė tai prilygina mokymui pereiti per gatvę – mokant atpažinti pavojus ir veiksmus, o ne gąsdinant.

„Vaikai turi žinoti, kad, jei kas nors nutiks internete, jie gali kreiptis pagalbos, turi su kuo pasikalbėti ir nebus baudžiami ar kaltinami. Šio žinojimo, supratimo įtvirtinimas vaikui ir yra pati svarbiausia tėvų užduotis, nes visų galimų pavojų nenumatysime.

Kritinis mąstymas, emocinis raštingumas, mokėjimas atpažinti manipuliaciją, spaudimą, gebėjimas pasakyti „ne“, atsitraukti bei supratimas, kur kreiptis pagalbos, kaip naudoti blokavimo, raportavimo funkcijas – tai baziniai įgūdžiai, reikalingi vaiko saugumui internete“, – dėstė Skaitmeninės etikos centro lektorė.

Tėvams svarbu domėtis, kas vyksta vaikui naršant, žaidžiant ar bendraujant internete ir kokios to priežastys. Jie turėtų domėtis ne tik platformomis, bet ir vaiko patirtimis jose. Būtina suprasti, kodėl į tai įsitraukiama: galbūt vaiko siekis būti prisijungus užpildo kokį realybėje neatlieptą poreikį, kaip, pavyzdžiui, būti pastebėtam, pripažintam, vertinamam, laimėti. Virtualioje realybėje poreikis yra užpildomas gana lengvai.

Riboti laiką – būtina

Laiko, praleidžiamo prie ekranų, ribojimas, anot lektorės, yra būtinas. Vaikai neturi pakankamų savireguliacijos gebėjimų valdyti prie ekranų praleidžiamo laiko ir jo poveikio, todėl patys to padaryti negali. Tai – suaugusiųjų atsakomybė.

„Kontrolė, ypač jaunesnio amžiaus vaikams, turi būti aiški ir nuosekli: ribotas laikas, apibrėžtas turinys, jokio laisvo naudojimo naktį – telefonas negali keliauti į vaiko miego zoną. Miego kiekio, reikalingo pagal amžių, užtikrinimas, yra viena pačių svarbiausių tėvų užduočių: vaikai turi miegoti nuo 9–12 val., o ne 8 val., kaip dažnai yra manoma. Tėvai yra pagrindinis pavyzdys, todėl geriausia, kad visi šeimos telefonai vakare nugultų į bendrą sutartą vietą namuose ir liktų ten iki ryto.

Svarbiausia aiški struktūra: pirmiausia aiškios ekranų naudojimo taisyklės namuose, tada – ugdymo aplinkoje, o vėliau galima kalbėti apie didėjančią laisvę, atsižvelgiant į vaiko brandą ir atsakomybę. Pasitikėjimas atsiranda tuomet, kai vaikas supranta taisyklių prasmę, suvokia, kad jos, visų pirma, yra skirtos apsaugai, geresnei savijautai ir geresniems jo rezultatams, o ne kontrolei“, – pasakojo LSMU mokslo darbuotoja.

Laiko, praleidžiamo prie ekranų, ribų, taisyklių turėjimas ir jų laikymasis gali padėti suformuoti sveikesnius skaitmeninės higienos įgūdžius. Tėvai turėtų žinoti ir kiek laiko vaikas praleidžia internete, ir rūpintis laiko ribomis bei jų paisymu. Labai svarbu, kad vaikai, paaugliai turėtų mėgstamų veiklų, kurios būtų visiškai nesusijusios su ekranais.

Saugumas prasideda šeimoje

Kalbant apie nepilnamečių kasdienybę, vis daugiau dėmesio sulaukia klausimas, kiek vietos joje turėtų užimti išmanieji telefonai, ypač ugdymo įstaigose. Telefonų nenaudojimas ugdymo proceso metu ne tik prisideda prie geresnės vaikų savijautos, gebėjimo susikaupti ir geresnių rezultatų, bet ir prie fizinio aktyvumo, bendravimo įgūdžių formavimo, mažina patyčių mastus ir gelbsti tėvams formuojant skaitmeninės higienos įpročius.

Vaikai taip išmoksta, kad buvimas ekrane ar telefono rankose turėjimas neturi būti nuolatinė būsena: tai – tik įrankis, kuris turi būti naudojamas tam tikru metu ir tam tikru tikslu. Tai formuoja gebėjimą „atsijungti“, atskirti poilsį ar pramogas nuo mokymosi ir susikaupimo.

Naujausi mokslo duomenys nurodo aiškią ribą – pirmieji asmeniniai išmanieji įrenginiai vaikų rankose turėtų rastis ne anksčiau 13 metų. Skaitmeninės etikos centro reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos atskleidžia, kad dauguma lietuvių yra linkę minėtą ribą nuleisti iki 10 metų ir net daugiau, todėl vaikai gana anksti patenka į rizikingas aplinkas skaitmeninėje erdvėje.

„Vaiko saugumas internete pirmiausia turi prasidėti nuo atsakingo išankstinio darbo – kalbėjimosi apie tai, kas „ten“ gali atsitikti, bei pasitikėjimo kūrimo šeimoje. Žinoma, techninės priemonės yra būtinos, tikrai reikia pasirūpinti antivirusinėmis programomis, „tėvų kontrolės“ įrankiais (jų šiuo metu yra įvairiausių), bet, kaip minėta, visų pavojų nenumatysime, tad patikimiausia – artimo ryšio kūrimas, atviras bendravimas ir dažnas interneto pasaulio temų aptarimas. Kai vaikas jaučiasi saugus kalbėti, kai turi žinių ir palaikymą, jis nebijos ieškoti pagalbos, jei kas nors nutiks internete. Tai ir yra svarbiausia saugumo priemonė – ne technologija, o pasitikėjimu grįstas santykis“, – sakė Skaitmeninės etikos centro bendraįkūrėja.

Susidūrę su vaikų seksualiniu išnaudojimu, smurtu ar patyčiomis, pornografija, narkotinių medžiagų platinimu, rasinės ir tautinės nesantaikos kurstymu, praneškite Ryšių reguliavimo tarnybai (RRT) puslapyje „Švarus internetas“ https://www.svarusinternetas.lt/. Reikalui esant, jie praneš ir policijai, bet galite ir patys raportuoti į www.epolicija.lt ar į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (www.zeit.lt), kuri tiria pranešimus apie patyčias, neapykantos kurstymą (rasizmą, tautybę) ir neigiamą poveikį nepilnamečiams žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.

Rugilė BALČIŪNAITĖ