J. Vaičkaus „Skrajojančio teatro“ trupė. Juozas Vaičkus ir Morta Vaičkienė (sėdi centre). 1908 metai.
Mažeikių parke stovi kelios skulptūros. Prie daugelio nėra pavadinimų, tad čia įamžintus garsius šalies žmones, kurių gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su Mažeikiais (tokia šios skulptūrų alėjos idėja), sunku atpažinti, ypač jaunajai kartai.
Prie vienos skulptūros išlikusi lentelė informuoja, kad čia – Juozas Vaičkus, mažeikiškių kraštietis, teatro Lietuvoje pradininkas.
XX amžiaus pradžioje jis subūrė trupę, kuri slaptais spektakliais linksmino ne tik mažeikiškius – įsėdusi į arkliais pakinkytus vežimus ji nuriedėdavo iki pat Radviliškio.
J. Vaičkus ne tik padėjo pamatą Lietuvos teatrinei veiklai, bet ir įkvėpė mažeikiškius puoselėti šio meno tradicijas – įvairios dramos formos čia gyvavo per visą okupacijos laikotarpį. Gyvos jos ir iki šių dienų.
Juozo Vaičkaus skrajonės
J. Vaičkaus teatrinė veikla prasidėjo dar mokykloje. Kai mokėsi Mintaujos gimnazijoje, paskutiniais metais gimnazijos sukaktuvių proga jis surengė vakarą, už kurį gavo šimto rublių premiją. Ji pravertė stojant į Peterburgo universiteto teisės fakultetą.
Vis dėlto pasirinktos studijos būsimo režisieriaus netraukė, jis ir toliau visas jėgas skyrė teatrinei veiklai.
Grįžęs atostogauti, 1905 metų liepos 12 dieną, J. Vaičkus Mažeikiuose, Lačo (kitaip vadinamame Breitmozerio) malūno klėtyje surengė pirmąjį lietuvišką vakarą. Buvo vaidinama Dviejų Moterų (Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) komedija „Velnias spąstuose“. Lietuviškas vakaras buvo pirmasis visoje Kauno gubernijoje ir sulaukė didelio pasisekimo, kas paskatino J. Vaičkų ir toliau statyti spektaklius.
Skrajojamajai trupei netrukus pasidarė ankšta, tad ji ėmė gastroliuoti. Pasikinkę arklius į du vežimus, aktoriai, režisierius, dekoratorius ir virėja vyko į Viekšnius, Kuršėnus, Papilę, Laižuvą, Sedą, Ylakius, Plungę, Telšius.
J. Vaičkus amžininkų apibūdinamas kaip reiklus, atkaklus, netgi užsispyręs režisierius. Dėl to jis ir trupės aktoriai, sėkmingai pradėję gastroles, vėliau ne kartą konfliktavo.
1914-aisiais trupė iširo. Buvę aktoriai išsisklaidė, ėmėsi savarankiškos teatrinės veiklos, patys organizavo dramos būrelius.
Nuo didžiojo kambario pakylos iki kultūros namų scenos
Praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo Mažeikiuose susibūrė dramos būrelis, buvo statomi spektakliai.
Mažeikiškis Bronislovas Linkevičius „Santarvei“ yra pasakojęs, kad kultūros namų dramos kolektyve vaidino nuo 1949 metų iki 1964-ųjų. Per visą tą laiką saviveiklininkai pastatė 13 spektaklių.
Į dramos būrelio repeticijas jo nariai rinkdavosi po tris kartus per savaitę. Premjeros būdavo rodomos Mažeikiuose, vėliau su spektakliais grupė vykdavo į gastroles – pasirodydavo Sedos, Papilės, Akmenės, Tryškių, Viekšnių žiūrovams, dalyvavo respublikinėje apžiūroje Vilniuje.
Juozas Vaičkus, 1920 m.
B. Linkevičius sakė drama susidomėjęs ir vaidinti pradėjęs dar prieš karą, kai gyveno Mažeikių kaime. Jaunimas susirinkdavo pas jo seserį R. Gaižauskienę, trobos didžiajame kambaryje pasidarydavo paaukštinimą, kuris atstodavo sceną…
Spektaklių pasižiūrėti ateidavo ne tik kaimiečiai, bet ir Mažeikių miesto gyventojai.
„Iš tų laikų, kiek dabar pamenu, tarp svarbiausių aktorių buvo Antanavičiūtės ir mano draugas Antanas Jonušas, kuris dabar yra Šv. Petro bazilikos Romoje prelatas. Su juo palaikau ryšius ir susirašinėju iki pat šiol“, – prieš aštuonerius metus pasakojo B. Linkevičius. (Plastinina B. Seniausia miesto gatvė gali didžiuotis turtinga istorija. „Santarvė“, 2008, Nr. 19–28)
Liaudies teatro gimimas ir mirtis
1969-aisiais Mažeikiuose buvo įkurtas liaudies teatras. Tiesa, šis vardas dramos kolektyvui, vadovaujamam Gedimino Ulbos, suteiktas už ilgametę veiklą ir kūrybinius laimėjimus.
Buvusi Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros centro direktorė Krista Kinčienė prisiminė, kad liaudies teatre dažnai keitėsi režisieriai. Išėjus G. Ulbai, šias pareigas užėmė Zita Norvilienė, Marija Katilienė, Irena Šarkienė, Dalia ir Feliksas Paulauskai…
Paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais, kai buvo pastatyta naftos gamykla, į Mažeikius plaukė jauni specialistai, kurie, nesulaukę greito rezultato ir gerų atlyginimų, netrukus kraštą palikdavo.
„Tuometinis kultūros skyriaus vedėjas Romanas Songaila pats važiuodavo į aukštojo mokymo įstaigas ir kviesdavo tuos jaunuolius. Jie atvykdavo su didžiulėmis svajomis ir tikėdavosi greitai viską padaryti. Būdavo, sugalvoja spektaklį, bet pradeda ne nuo aktorių paieškos, o nuo dekoracijų, afišų kūrimo. Vaidinimai taip ir neįvykdavo… O tie specialistai, nusprendę, kad algos čia per mažos, neilgai padirbę, išvažiuodavo“,– pasakojo K. Kinčienė.
Anot buvusios Kultūros centro vadovės, Mažeikių liaudies teatras nykti pradėjo tuomet, kai jo vairą perėmė Arūnas Gromnickas. Sulaukę kritiškų atsiliepimų iš Lietuvos liaudies kultūros centro, Mažeikių rajono kultūros namai sudarė komisiją, kuri A. Gromnicko pastatytą spektaklį įvertino neigiamai ir pateikė prašymą centrui – teatro veiklą nutraukti.
Apleistas sovietinių pančių
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Martynas Januška pasakojo, kad mažeikiškių suburtas liaudies teatras vis dėlto buvo kitoks – jo, rodosi, taip negniaužė sovietinė tvarka, nebuvo cenzūros, draudimų rodyti spektaklius…
Į Mažeikių liaudies teatrą 1976-aisiais M. Januška atvyko norėdamas statyti Tamaros Jan pjesę „Mergaitė ir pavasaris“, kurios pagrindinė veikėja maištavo prieš klasės draugus, mokytojus, vyresniąją kartą.
Mokytojas pasakojo, kad buvo nustebintas ne tik malonaus kolektyvo, bet ir to, jog niekas iš jam vadovavusių žmonių neužsiminė apie reikalingus propagandinius, tarybinius akcentus.
„Visą spektaklį stačiau aš pats, su režisieriais ir scenografe sprendžiau jaunimo problemą, bet taip, kaip ją supranta žmogus, o ne nurodo kokios nors partijos direktyva“,– prisiminimais dalijosi mokytojas.
M. Januška pastebėjo, kad Mažeikiai sovietmečiu kultūrine prasme buvo labai laisvas miestas. Čia, jo prisiminimu, niekada nebuvo „nuimtas“ joks spektaklis. Mokytojas svarstė, ar taip buvo dėl provincijos sindromo, drąsių režisierių, įtikinamų aktorių, o gal dėl Mažeikiuose likusios maištingosios J. Vaičkaus dvasios.
„Žmonės atvažiuodavo į šį miestą ir užsikrėsdavo ta teatro „liga“. Todėl nebūtų galima pasakyti, kad Mažeikiai buvo užkampis. Užkampis atsirado tik mūsų smegenyse“, – svarstė M. Januška.
Mažeikiuose veikė ir Klojimo teatras
Nutrūkus liaudies teatro veiklai, Mažeikiuose įvyko trečiasis bandymas atgaivinti vaidinimus – sukurti Mažeikių klojimo teatrą.
Lietuvoje šitokie teatrai atsirado 1983-aisiais Agluonėnuose Petro Bielskio iniciatyva ir nuo to laiko buvo statomi įvairių lietuvių kultūros veikėjų gimtinėse.
Mažeikiuose šią idėją ėmė įgyvendinti Alvydas Lenkauskas – dabartinis Klaipėdos Žvejų rūmų vadovas.
Mažeikių rajono savivaldybės Sporto ir kultūros skyriaus vedėja Angelė Rupkutė, viena iš Klojimo teatro iniciatorių, pasakojo: „Savo klojimo teatrą kūrėme apie 1985-uosius Zastaučiuose, J. Vaičkaus tėviškėje. Ta troba, kuriame gyveno režisierius, buvo visiškai nugriauta, vienas kaminas likęs. Taigi sumanėme ją perstatyti tam, kad čia galėtų vykti vaidinimai.“ Verta priminti, kad tuo laiku kaip tik sukako šimtas metų nuo J. Vaičkaus gimimo, ši sukaktis buvo geras akstinas įgyvendinti mažeikiškių planus.
Zastaučiuose per kelerius metus buvo suorganizuoti keli vietiniai pasirodymai ir viena respublikinė krivūlė, kai į Zastaučius suvažiavo visos Lietuvos klojimo teatrai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir gyventojams ėmus privatizuoti valstybės turtą, dvi J. Vaičkaus giminaitės po ilgų ginčų teismuose atsiėmė Zastaučiuose perstatytą trobą, tad klojimo teatras iš ten buvo buvo išprašytas.
Klojimo teatro organizatoriai ekspoziciją iš Zastaučių išsivežė – ją ir dabar saugo Mažeikių muziejus.
Atkurtasis teatras skrajoja iki šių dienų
Mažeikių liaudies bei klojimo teatrai, gal ir sukurti sekant garsiuoju kraštiečiu, teatro pradininku, tačiau jie buvo savarankiški, neturintys jokių tiesioginių sąsajų su pirmuoju – J. Vaičkaus Skrajojamuoju teatru.
Artėjant pirmojo teatro susikūrimo šimtmečiui, tarp mažeikiškių ėmė sklandyti idėjos apie tokios trupės įkūrimą, tačiau realybe jos tapo tik 2010-aisiais.
K. Kinčienė pasakojo, kad noras atkurti Skrajojamąjį teatrą buvo didžiulis, tačiau galimybės menkos: visi režisieriai, kuriems Kultūros centro direktorė siūlė burti trupę, dėl laiko stokos ar kitų priežasčių atsisakė tokios atsakomybės.
M. Januška, pirmasis atkurtojo teatro režisierius, pasakojo susiradęs komediją „Velnias spąstuose“ ir bandęs siūlyti realizuoti jį kitam režisieriui, tačiau planai nepavykę. Praėjus keleriems metams, dėl spektaklio atkūrimo bendromis jėgomis jis susitarė su K. Kinčiene.
„Galiausiai nuėjau pas direktorę ir pasakiau: „Man rūpi. Aš noriu būti tuo pilkuoju kardinolu“, – prisiminė M. Januška.
Trupę mokytojas surinko nesunkiai – prisijungė aktorių, vaidinusių M. Januškos spektaklyje liaudies teatre prieš 34-erius metus. Pasirinkta vieta – pavenčiuose, visai netoli tos vietos, kur stovėjo garsioji Lačo malūno klėtis.
Po metų Skrajojamojo teatro vedle tapo Airida Lementauskienė. Teatrą sėkmingomis premjeromis, prasidėjusiomis nuo Balio Sruogos „Dobilėlio penkialapio“ bei Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos mokytoja kuruoja iki šių dienų.
Viktorija VASERYTĖ
Nuotraukos iš redakcijos archyvo ir Mažeikių krašto enciklopedijos
