Pietūs su kultūros paveldu vyko Lietuvos banko rūmuose

Galimybė aplankyti Lietuvos banko pastatą mažeikiškiams suteikta ne pirmą kartą, tačiau kada panorėjęs į jį nepateksi. Autorės nuotr.

Šią vasarą yra numatyti keturi ciklo „Pietūs su kultūros paveldu“ renginiai – pasivaikščiojimai ir pažintis su seniausiais, įdomiausiais Mažeikių miesto pastatais.
Liepos 8 dieną besidomintieji miesto istorija leidosi į ekskursiją po pačioje Mažeikių senamiesčio širdyje stūksantį vertingą tarpukario architektūros statinį – Lietuvos banko rūmus.

Kviečia pamatyti, pažinti, atrasti

Nuotraukoje – Savivaldybės vyriausioji specialistė paveldosaugai Rūta Končiutė-Mačiulienė ir banko pastato savininkas Tadas Poškys. Autorės nuotr.

Mažeikiškiai kasdien arba labai dažnai praeina pro daugelį įvairių mieste esančių pastatų. Tačiau žino ne visų jų istorijas, o ir apsilankiusiųjų įvairiose tų pastatų kertėse ir užkaboriuose yra nedaug.
Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus organizuojamų „Pietų su kultūros paveldu“ tikslas ir yra mažeikiškiams bei miesto svečiams suteikti galimybę apsilankyti įvairiuose istorinę reikšmę turinčiuose pastatuose.
Rugpjūčio mėnesį bus organizuojamos dar dvi ekskursijos – į geležinkelio ir geležinkelininkų pastatus bei Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Tikslią informaciją galima rasti Mažeikių krašto kultūros paveldo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“.
Birželio mėnesį mažeikiškiai leidosi į ekskursiją po liuteronų bažnyčią ir stačiatikių cerkvę. Ketvirtadienį mažeikiškiai aplankė Mažeikių banko rūmus, susipažino su jų savininku Tadu Poškiu, pastatą valdančiu nuo praėjusių metų, besivadovaujančiu mintimi, kad „Pastatas be žmogaus yra negyvas“ ir mąstančiu apie tai, kaip jam įkvėpti naujos gyvybės.

Pastatas – ant atimtos žemės

Ekskursiją po banką vedė ir įdomiausius faktus papasakojo muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Pasak jo, tuo metu, kai atsirado poreikis Mažeikiuose statyti banką, pagrindinės miesto teritorijos jau buvo užstatytos. Todėl XX a. 4-ajame dešimtmetyje gauti sklypą tokioje vietoje – miesto centre –nebuvo paprasta.
Dabartinių Laisvės ir P. Vileišio gatvių sankirtoje išsidėsčiusio maždaug pusės hektaro ploto sklypo ir jame buvusio urmo sandėlio savininkas Klimbergis, latvių kilmės asmuo, matyt, buvo geraširdis žmogus, nes laidavo už vieną verslininką. Laidavimas už kitą reiškė, kad jei tas asmuo nesumokės savo skolos, laiduotojas bankui turės grąžinti jo skolą. Taip ir atsitiko: verslininkas savo skolos negrąžino, todėl 1936 metais bankas iš Klimbergio atėmė Mažeikių miesto centre turėtą sklypą.

Pietų su kultūros paveldu dalyvius lydėjo muziejininkas Vytautas Ramanauskas. Autorės nuotr.

Panašių pastatų yra ir daugiau

Konfiskavus sklypą, netrukus prasidėjo banko rūmų projektavimo darbai ir statyba. Tai vyko labai greitai: pastatas, kaip Lietuvos banko Mažeikių skyrius, 1938 metais jau buvo baigtas statyti ir pradėtas naudoti.
Pastatą projektavo Mykolas Songaila. Jo istorija susisieja su gydytojo Vlado Burbos istorija. Songailos pavardė irgi lietuviška, tačiau jis gimė Pskove, Rusijoje, kur tėvai turėjo dvarą.
M. Songaila 1894–1903 metais studijavo Peterburgo dailės akademijoje, vėliau tobulinosi Italijoje. 1906–1919 metais jis dėstė Peterburgo Politechnikos institute, 1908–1921 metais – Žemės ūkio institute, o 1919–1921 metais ėjo ir šio instituto rektoriaus pareigas.
Ir tik 1922 metais M. Songaila grįžo gyventi į Lietuvą, jis buvo pakviestas dėstyti Vytauto Didžiojo universitete Kaune, dirbti Architektūros katedros vedėju.
„Pirmiausia Songaila Kaune suprojektavo Lietuvos banko pastatą. Jam buvo suteiktos Lietuvos banko statybų konsultanto pareigos. Tada jis projektavo bankų Biržuose, Tauragėje, Mažeikiuose, Utenoje, Kėdainiuose pastatus, vadovavo jų statyboms“, – pasakojo istorikas V. Ramanauskas.

Mažeikiškiams pastatas atrodė pernelyg prabangus

Pastato paradinę pusę žmonės mato dažnai, o užeiti į vidinį kiemą, pabūti banko balkonėlyje yra tekę ne visiems. Autorės nuotr.

Banko skyriaus statyba anuomet atsiėjo 300 tūkst. litų, o apdraustas jis buvo 225 tūkst. litų suma. Vadinasi, 75 tūkst. litų bankas prisiėmė kaip savo riziką.
Kas statė banką, muziejininkas V. Ramanauskas sakė nežinąs. Tačiau medžio darbus atliko, baldus suprojektavo ir pagamino geriausią Mažeikių stalių dirbtuvę įkūręs Juozas Šoblinskas. Tiesa, iki šių dienų išlikusios centrinės medinės pastato durys – ne mažeikiškių, o kauniečių medžio meistrų darbas.
Pastate įsikūrė ne tik banko skyriai, pinigų saugyklos, centrinė klientų aptarnavimo salė, bet ir banko valdytojo butas. O teritorijoje dar buvo pastatytas garažas ir skalbykla. Tačiau iki šių dienų statinys neišliko.
„Buvo didelis visuomenės pasipiktinimas dėl to, kad čia tokie prabangūs rūmai. Kalbėta, kad paprastas ūkininkas į tokį prašmatnų pastatą nedrįs užeiti su savo vargais, norėdamas pasiskolinti pinigų“, – apie gyventojų pasipiktinimą pasakojo Mažeikių muziejaus darbuotojas.

Rekonstruojant padaryta žalos

Pagrindinę pastato salę puošiantys vitražai. Autorės nuotr.

Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi Mažeikių ligoninė kurį laiką veikė banko pastate. Trūkstant popieriaus, iš banko išmestų kvitų rišo sąsiuvinius ir juose rašė. Mažeikių muziejus turi ir saugo tokius iš banko kvitų surištus sąsiuvinius.
Prieš 26 metus buvo paruoštas Lietuvos banko pastato rekonstrukcijos projektas. Jį įgyvendinant padaryta ir negerų dalykų. Pavyzdžiui, anksčiau lietvamzdžiai buvo pritvirtinti prie pastato karnizų. Rekonstrukcijos metu lietvamzdžiai sudėti jau kitaip ir nuo to laiko du dešimtmečius pastato sienos šlampa.
Banko viduje kadaise buvo sudėtos palangės iš kietmedžio. Rekonstrukcijos metu jos buvo išimtos ir pakeistos plastikinėmis marmuro imitacijos palangėmis.
Buvo idėja centrinius banko laiptus apklijuoti plytelėmis, pašalinti senuosius banko baldus, tačiau, laimei, rekonstrukcijos vykdytojai to padaryti nesuspėjo. Šiuos procesus sustabdė buvęs Mažeikių rajono kultūros paveldo inspektorius Povilas Šverebas.
„Jam galime dėkoti už tai, kad šis bankas yra autentiškiausia vertybė, kurią mieste turime. Pagalvokite: bankas pastatytas praėjus 20 metų po Lietuvos valstybės atkūrimo. Ir faktiškai Mažeikiuose gražesnio pastato nėra. Ir dabar mes nieko gražesnio nesame pasistatę“, – apibendrino V. Ramanauskas.

Lankėsi ir ten, kur įprastai nepateksi

Viena iš išlikusių banko pinigų saugyklų. Autorės nuotr.

Įprastus pietus iškeitę į pažintį su senaisiais banko rūmais mažeikiškiai, lydimi muziejininko V. Ramanausko, dabartinio pastato savininko T. Poškio ir kadaise banke dirbusios valdytojo pavaduotojos Rūtos Butkevičienės, turėjo galimybę apžiūrėti buvusias pinigų saugyklas su didžiulėmis, storomis durimis.
Pasak R. Butkevičienės, kol ji dirbo banke, realių apiplėšimų nėra buvę. O pašalinių asmenų bandymų įsibrauti į saugyklas, pavyzdžiui, kaišiojant į durų spynas daiktus, kurių ten neturėjo būti, buvusi banko darbuotoja prisimena.
Banko pastate yra įsikūrusi ir ketverius metus veikia Linos Videckienės meno studija. Ekskursijos dalyviai turėjo galimybę užeiti į studiją, susipažinti su menininke, pasidžiaugti jos darbais, pakalbėti apie studijoje rengiamas edukacijas.
Ekskursijos dalyvius pastato savininkas nuvedė ir į banko rūsį. Mažeikiškiai susidomėję vartė naujas, nepanaudotas „Taupomąsias knygeles“, dalijosi prisiminimais apie kadaise galiojusią indėlių sistemą.
Nida PUKELIENĖ

Buvusi Valstybinio banko darbuotoja į ekskursiją atsinešė nuotrauką, kurioje įamžintas banko darbuotojų kolektyvas. Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*