Pikeliuose senieji Jurginių papročiai persipina su dabartimi

Ganiavos pradžią simbolizuoja apeigos su ožka. Nuotrauka iš bendruomenės archyvo

Antradienį bus švenčiamos Jurginės, arba šv. Jurgio – gyvulių globėjo, diena. Tą dieną didelis dėmesys yra skiriamas gyvuliams ir žemės budinimui.
Kiekvienas šalies regionas turi savitas šios dienos šventimo tradicijas, o Mažeikių rajono Pikelių kaimo gyventojai sugebėjo atgaivinti senąsias Jurginių apeigas, jas perpindami su dabartimi ir padarydami išskirtinėmis.

Atgaivino šventę

Pikelių parapijoje atgaivintos Jurginės tradiciškai švenčiamos jau beveik dešimtmetį. Šventės sumanytojos ir Pikelių šv. Jurgio ateitininkų kuopos globėjos Valerijos Mažonienės teigimu, būtent tai ir padėjo atgaivinti ir išlaikyti Jurginių šventę Pikeliuose.
„Atgaivinti Jurgines mūsų krašte – tokia mintis kirbėjo jau gana seniai, nes etnokultūra, krašto istorija visada man buvo artimos. Dar labiau šį norą sustiprino apsilankymas daugiau nei prieš dešimtmetį Šiaulių rajone, Raudėnuose, Jurginių šventėje. Man ši šventė taip patiko, kad nusprendžiau ją surengti ir Pikeliuose“, – prisiminė V. Mažonienė.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Iš pradžių šventė buvusi nedidelė, joje dalyvavo tik „Bočiai“ ir Pikelių pagrindinės mokyklos atstovai, vėliau šventės dalyvių gretos išsiplėtė – atvykdavo svečių ir iš didžiųjų Lietuvos miestų.
„Šiais metais dėl finansų stokos Jurgines švęsime šiek tiek kukliau, bet pagrindines apeigas tikrai atliksim. Taip pat turėtų būti aukojamos ir šventosios Mišios“, – sakė viena iš Jurginių atgaivinimo iniciatorių.
Pasak V. Mažonienės, Jurginės Pikeliuose nebuvo švenčiamos daug metų, net vyresnieji gyventojai negalėję prisiminti tokios šventės.
„Kiek teko domėtis ir surinkti etnokultūrinių bei istorinių žinių, Jurginės populiariausios būdavo Aukštaitijoje, o Žemaitijoje žmonės labiau švęsdavo Užgavėnes“, – kalbėjo pikeliškė.

Skaičiuodavo naują pradžią

V. Mažonienės teigimu, yra duomenų, jog gilioje senovėje mūsų protėviai net naujus metus pradėdavę skaičiuoti nuo Jurginių, o ne nuo sausio mėnesio kaip dabar.
Spėjama, kad nuo tų laikų ir yra išlikęs palinkėjimas – „Sveiki, sulaukę pavasario“. Jurginės su nauja pradžia buvo siejamos dar ir todėl, kad nuo tos dienos prasidėdavo žemės darbai bei ganiavos metas. Taip pat būdavo sudaromos sutartys su šeimynomis ar piemenimis, kurie dirbdavo pas ūkininkus. Iki to laiko jie nežinodavo nei kur dirbs, nei kur gyvens.
Taip ir prasidėdavęs darbų ratas, tarsi simbolizuojantis naujų metų pradžią, kuri nebūdavo įsivaizduojama be apeigų su gyvuliais.
„Viena svarbiausių apeigų – gyvulių išvarymas iš tvarto, nežiūrint į tai, koks oras už lango. Mano žiniomis, Žemaitijoje per Jurgines šeimininkė apeidavo gyvulius į apavą įsidėjusi nuodėgulį, o pačius gyvulius apibarstydavo kadagio ar verbos šakelėmis, aprūkydavo dūmais. Taip pat šių apeigų neatsiejama dalis buvo ir margučių, kitaip vadinamų Jurgučiais, dėjimas po tvarto slenksčiu. Kiaušiniai turėdavo būti būtinai raudoni“, – savo žiniomis dalijosi V. Mažonienė.
Pašnekovė pridūrė, kad po tvarto slenksčiu būdavo dedama užrakinta spyna, kuri simbolizuodavo „užrakintus“ vilko dantis – būdavo tikima, kad tuomet vilkai nepuls gyvulių.
Atėjus pavasariui darbo atsirasdavo ir piemenėliams, todėl per Jurgines nemažas dėmesys buvo skiriamas ir jiems.
„Knygose rašoma, kad šeimininkė per Jurgines nešykštėdavo vaišių piemenims. Pridėdavo į krepšelį kiaušinių, kad jie galėtų ant laužo išsikepti kiaušinienės“, – prisiminė V. Mažonienė.

Įgijo išskirtinių bruožų

Pasak V. Mažonienės, atgaivinus Jurginių šventę Pikeliuose, stengiamasi, kad ir toliau išliktų su dabartimi persipynusios apeigos ir tradicijos. Moteris neslėpė, kad šiais laikais susiduriama ir su problemomis.
„Pirmaisiais metais, kai pradėjome švęsti Jurgines, gyvulių apeigoms pakako. Vėliau kaime nelikus karvių augintojų, teko jas „pakeisti“ ožkomis. Šis savotiškas prisitaikymas prie esamų sąlygų tarsi sujungė dvi šventes. Taip Pikeliuose žemė per Jurgines „atrakinama“ su ožkomis, o lapkričio mėnesį per šv. Martyną „užrakinama“ taip pat su jomis – nes per šią šventę pagrindinės herojės yra ožkos“, – pasakojo pikeliškė.
Išskirtine apeiga Pikeliuose tapo ir bendruomenės moterų kepama kiaušinienė.
„Gavę patarimą iš žinomos žolininkės ir duonos kepėjos Danutės Kunčienės, kiaušinienę pagardiname garšvomis, kurios pavasarį yra vienas didžiausių vitaminų šaltinių. Be to, ir senovėje šiuos augalus gana dažnai naudodavo namų šeimininkės, ruošdamos įvairius patiekalus“, – pasakojo moteris.
Kaip dar vieną atgaivintą tradiciją V. Mažonienė įvardijo kopimą į vieną aukščiausių Pikelių apylinkės šlaitų šalia Lūšės upelio ir paskelbimą, kad pavasaris jau atėjo.
„Senovėje tai darydavo patys garbingiausi ir vyriausi kaimo gyventojai. Jie ne tik šaukdavo „Jau pavasaris atėjo!“, bet dar ir mušdavo didžiulius būgnus. Šiais veiksmais būdavo siekiama pažadinti žemę naujam gyvenimui, naujai pradžiai“, – teigė V. Mažonienė.

Kitokie papročiai

Pavarčius istorinius šaltinius, matyti, jog kituose Lietuvos regionuose taip apt buvo laikomasi panašių tradicijų.
Visur Jurginės minimos kaip šv. Jurgio – gyvulių globėjo, diena. Senovėje tikėta, kad šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai.
Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais, ypač su gyvulių išginimu į lauką.
Dar kituose Lietuvos regionuose pirmą kartą išgenamus gyvulius „mušdavo“ arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų.
Taip pat tą dieną senoliai aukodavo apeiginę duoną. Paprastai ji būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami jų melstis už gyvulius.
Jurginių papročiu, duona buvo nešama apie laukus ir užkasama dirvoje, nes tikėta, kad taip žemdirbys galės geriau susikalbėti su žeme maitintoja.
Kadangi Jurginės laikomos žemdirbių ir gyvulių švente, šią dieną esą nieko negalima daryti su gyvuliais – nei dirbti, nei arti, nei važiuoti.
Būdavo tikima: jei kas šio papročio nesilaikys, tam gyvuliai nuo ligų išgaiš arba žvėrys juos išpjaus. Sakoma, kad Jurginių rytą geriausiai sėti rūtas, nes jos tuomet gražiai ir ilgai žaliuosiančios.
Ir arkliaganiai šv. Jurgio dieną rengdavę šventę. Jie iš savo šeimininkų susirinkdavo vištos kiaušinių ir gamindavo sudėtinę arkliaganių kiaušinienę.
Per Jurgines, kaip ir per kitas apeigines šventes, kaimynai lankydavo vieni kitus, linkėdami gausaus derliaus, žemdirbiams – sveikatos. Kai kas tą dieną nevalgydavo mėsos ir taukų, tik žuvį. Žuvis ir duona buvo laikomi šventu Jurginių valgiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto