Piligrimų ir žygeivių patirtys: gera pažinti kraštą, žmonių gerumą ir bendrystę

Spalis, antrasis žygio etapas. Danielius Gedutis sako, kad piligrimams orai buvo labiau palankūs,
o organizatoriai – labiau pasiruošę.

Jadvyga ir Danielius Gedučiai – Camino Lituano kelio vietininkai, padėjėjai Mažeikių rajone. Paklaustas, kaip aktyvius Pikelių bendruomenės narius surado Šv. Jokūbo kelio asociacija, Danielius atsakė: „Mes juos radome.“
Spalio mėnesį vyko antrasis Camino Lituano žygio po mūsų kraštą etapas. Pirmąjį žygeiviai įveikė šių metų rugpjūtį.

Per du etapus – 90 kilometrų

D. Gedutis skaičiavo, kad iš viso šiemet buvo nueita daugiau nei 90 kilometrų, žygeiviai aplankė Pikelius, Ylakius, Renavą, Sedą, Žemaičių Kalvariją, Alsėdžius. Nueitas kelias skaičiuojamas ne tik atstumais tarp Žemaitijos vietovių, svarbus ir tas kelias, kurį teko įveikti susipažįstant su to krašto istorija, lankant vietos objektus.

Toks yra Camino Lituano kelio kūrėjų – Šv. Jokūbo kelio asociacijos – tikslas: sukurti, prižiūrėti Lietuvoje, kiekviename krašte, turistinį, pažintinį, piligriminį, kultūrinį, socialinį kelią, kuris atspindėtų tradicinę Šv. Jokūbo kelio koncepciją ir filosofiją bei reprezentuotų Lietuvą.
Ir, žinoma, neleisti tam keliui užželti.

Rugpjūtį į pirmą žygio etapą išsiruošę žmonės ėjo nuo Pikelių iki Židikų, po to – į Ylakius, o spalį savo kelionę pradėję Renave jie pasiekė Alsėdžius, pakeliui aplankydami Sedą ir Žemaičių Kalvariją.
Pirmosios kelionės maršrutas – 39 kilometrai, antrosios – 33. Žygeiviai iš kitų miestų rinkdavosi kelionės išvakarėse, organizatoriai pasirūpindavo dviem nakvynėmis: rugpjūtį – Pikeliuose ir Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, spalį – Renave ir Žemaičių Kalvarijoje.

Kiekvienas siekė savųjų ir bendrų tikslų

Pagrindinė D. Gedučio užduotis abiejų žygių metu buvo pasirūpinti visais piligrimų žygio patogumais. „Svarbus dalykas – nakvynė. Nebuvo nakvynės vietų su lovomis, todėl teko vežti čiužinius. Pirmą kartą, kai nakvojome Židikų gimnazijos sporto salėje, ten nuvežėme senoviškų čiužinių, bet kartu turėjome ir pripučiamų. Antram žygio etapui jau nupirkome visus pripučiamus čiužinius ir juos reikėjo nuvežti iki Renavo, o paskui pervežti iki Žemaičių Kalvarijos. Piligrimai nėra reiklūs, bet atsigulti nakčiai ir pailsėti būtina“, – pasakojo pikeliškis.

Jau pirmojo etapo, surengto rugpjūtį, metu žygeiviai įsitikino, kad mūsų krašto bendruomenės labai palankiai juos priima.

Organizatoriai iš anksto sutardavo su bendruomenėmis dėl susitikimų, su bažnyčių klebonais – dėl šv. Mišių aukojimo, su vietos atstovais – dėl savo krašto pristatymo. „Jokių nesklandumų nekilo. Visi mūsų sutikti žmonės buvo labai atsakingi“, – apibendrino D. Gedutis.
Camino Lituano kelio vietininkas mūsų rajone pastebėjo, kad organizatorius ir žygio dalyvius džiugino tai, kad visi, į kuriuos buvo kreiptasi dėl pagalbos, maloniai sutiko priimti ir užimti: „Žmonės neprieštaravo, kai prašėme suteikti nakvynę, pravesti ekskursiją, kartu pasimelsti ar praleisti laiką vakarojant“, – pasakojo pikeliškis.

Vienintelis nepatogumas šių laikų žmogui – tai, kad sunku surasti nakvynės vietą, kur būtų dušas, nes jis svarbus po ilgos kelionės dienos.
Nepaisant ilgo ir ne visada patogaus kelio, smulkių nesklandumų, be kurių neapsieina nė vienas sumanymas, pagrindinė vienijanti mintis, pasak organizatoriaus, tokia: „Gera patirti bendrystę, žmonių gerumą, pažinti kraštą, einant susikaupti ir apmąstyti, rasti ir suprasti.“
Kad geriau suprastume ir pažintume piligriminių žygių tikslus, siūlome žygeivių dienoraščio, kurį rašė J. ir D. Gedučiai, ištraukų.

Pirmas žygio etapas, rugpjūtis

Žmonių paprastumą ir gerumą žygeiviai, piligrimai pajuto nuo pirmos akimirkos – jau Pikeliuose. Tai buvo jaučiama visas žygio dienas. 
Pikelių bendruomenės priėmimas ir malonus bendravimas, klebono Gintaro Lengvino linkėjimai žygeivius, piligrimus lydėjo visą kelią.
Nustebino Lūšės bendruomenės, Vitalijos ir Vytauto Gedvilų svetingas priėmimas. Visi ilgam prisimins Vytauto pasakojimus apie Lūšę, geležinkelio stotį, kryžių, paminklą, istorinę praeitį ne tik iš rašytinių šaltinių ir Vitalijos blynelius…

CAMINO LITUANO – kas tai?
Camino Lituano kultūros kelias – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
Kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku.
Camino Lituano suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, jis sužymėtas tradicinėmis geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Visą kelio maršrutą sudaro 21 etapas nuo Žagarės iki Seinų. Prie pagrindinio kelio prisijungia naujos atšakos, dėl kurio Camino Lituano kelią galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių.
Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės vietos, maitinimo įstaigos, yra kita reikalinga infrastruktūra.
Camino Lituano – ne tik pažymėtas maršrutas žemėlapyje. Tai – gyvas socialinis, kultūrinis, ekonominis reiškinys, prie kurio prisideda ir vietinės bendruomenės.
Keliu einantys piligrimai aplanko bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas.
Kelias sukurtas be jokių projektinių lėšų ar valstybės pagalbos: visus darbus atliko Camino Lituano bendruomenė ir savanoriai.
Camino Lituano veikla pripažinta Europoje – praėjusiais metais Šv. Jokūbo kelio asociacija tapo Europos kultūros paveldo apsauga ir plėtra užsiimančio bei vaikščiojimą pėsčiomis, žygius skatinančio maršrutų tinklo „European Ramblers Association“ (ERA), o taip pat Europos asociacijos „Romea Strata“ – piligriminių maršrutų tinklo, vedančio į Romą ir skatinančio šalių kultūrinį, istorinį, religinį pažinimą, nare.
Iš CAMINO LITUANO interneto svetainės caminolituano.com

Savaitgalis pasitaikė karštas, kaitino iki 30 laipsnių. Dautarų dvaro pavėsis ir šioje aplinkoje tvyranti aura, trumpas poilsis, arbata iš dvaro atgaivino ir papildė jėgas tolesniam žygiui.
Vakare Židikuose, prie bažnyčios, mus pasitiko Židikų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Dainoras Židackas ir bibliotekininkė Benita Vaizgėlienė. Ekskursija puiki, istorija įdomi.
Po to – nakvynė gimnazijoje. Direktorė Rima Širvinskienė pakvietė susipažinti su mokykla. Su muziejininke Erika Skeiviene – ekskursija Šatrijos Raganos muziejuje, koplyčios aplankymas.
Prie vakarienės stalo susitikome su Židikų kultūros centro kolektyvu, direktore Vida Ambrasoniene, padalinių darbuotojais iš Ukrinų ir Pikelių. Vakarienė kartu, susitikimas, vakarojimas, pokalbiai, bendros dainos…

Toliau žygiavome Ylakių link. Už Dilbikių, pakelės sodyboje, mus priėmė malonūs šeimininkai, nors nieko iš anksto nebuvome sutarę. Priskynė agurkų, pomidorų, pririnko obuolių, pripylė gaivaus šulinio vandens…
Žinoma, žygeiviai visada turi savo maisto. Bet tas Žemaitijos žmonių svetingumas, paprastumas, nuoširdumas yra neįkainojama vertybė. Tai šildė, ramino, džiugino.
Einant Ylakių link dar kartą stabtelėjome kitoje atsitiktinai pasirinktoje pakelės sodyboje. Ir čia gyvena nuostabūs žmonės! Paruošė šalto gaivinančio vandens, leido atsiprausti po lauko vandens srove. Vis klausė, ar ilgam sustojome poilsiui, supratome, kad norėjo dar ką nors paruošti, džiaugėsi žygeiviu atvykimu, bendravo ir šypsojosi – ne tik lūpomis, bet akimis ir širdimi.  

Ylakiuose, prie kapinių koplyčios, mus pasitiko Virginija, buvusi Ylakių kultūros centro darbuotoja. Pravedė ekskursiją po Ylakius, apie kuriuos žino tiek daug, kad galėtų įdomiai pasakoti daug ir ilgą laiką. Prie bažnyčios susitikome su Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonu Vaidotu Vite.
Ylakiuose pirmasis etapas baigėsi. Išsiskirstėme sutarę susitikti spalį.

Antras žygio etapas, spalis

Ši kartą oras buvo kaip užsakytas, labai tinkamas žygiui. Penktadienį, spalio 21-ąją, piligrimai, žygeiviai apsistojo Renavo bibliotekoje – bendruomenės namuose.   
Bibliotekininkės Romos Jablonskienės siūlymu, vakarojant buvo paminėtos 160-osios Maironio gimimo metinės. Tą vakarą kiekvienas prisilietė prie Maironio eilių, skaitė pasirinktus eilėraščius, diskutavo. Visus sužavėjo Maironio kūrybos deklamavimas iš atminties.   

Vieni greičiau, kiti lėčiau, tačiau tikslas visada būna pasiektas. Pirmasis žygio etapas, rugpjūtis.

Bendraudami prie arbatos, bendruomenės atstovai klausėsi svečių pasakojimų apie piligrimystę, piligrimines keliones. Nuoširdi bendrystė dar labiau mus įkvėpė keliauti pasirinktu maršrutu.
Seda. Čia mus pasitiko Sedos trečiojo amžiaus universiteto vadovė Genoveita Gricienė. Jos įdomūs pasakojimai apie Sedą, čia gyvenusius įžymius žmones prikaustė visų keliauninkų dėmesį. 
Taip išsamiai papasakoti ir tiek daug žinoti apie savo miestą gali tik šį kraštą mylintis žmogus. Genoveita pakvietė apžiūrėti visus svarbius objektus, sukėlė mūsų norą dar daugiau sužinoti apie Sedą.
Pasisotinę Sedos bendruomenės išvirta pusmarškone koše ir rūgpieniu patraukėme Žemaičių Kalvarijos link. Eidami atkreipėme dėmesį į gražiai tvarkomas sodybas, ne vienas sakėme: „Iki pasimatymo, Seda.“ 
Žemaičių Kalvarijoje mus pasitiko bendruomenės pirmininkas, mokytojas, šio krašto gidas Bronius Kleinauskas. Kartu su gidu aplankėme Kryžiaus kelio kalno koplyčias, susipažinome su Žemaičių Kalvarijos istorija, lankomais objektais. Labai daug informacijos gidas pateikė apie poetą Vytautą Mačernį. „Per šimtmečius gimsta tik toks vienas kaip Vytautas Mačernis“, – sakė B. Kleinauskas.

Vakare Žemaičių Kalvarijos šventovėje piligrimai ir žygeiviai susirinko bendrai maldai. Šv. Mišias aukojo bazilikos rektorius Modestas Ramanauskas. 
Sekmadienio rytą į Žemaičių Kalvariją atvyko nemaža grupė žmonių iš Alsėdžių. Šios dienos atstumas nedidelis, tik 10 kilometrų. Tad visi kartu su atvykusiais patraukė į Alsėdžius. Vietos bendruomenės atstovai pakvietė mus aplankyti svarbius istorinius objektus, pristatė įdomią šio krašto istoriją. Išskirtinė bažnyčia, piliakalnis, Žemaičių vyskupo rezidencijos pastatas, Šv. Jono Nepomuko koplytėlė – tai keli iš aplankytų objektų. Yra, ką pamatyti Alsėdžiuose.
Gera patirti bendrystę, žmonių gerumą, pažinti kraštą, einant susikaupti ir apmąstyti, rasti ir suprasti.
Nuotr. iš žygio organizatorių archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto