Pirmas bendras kultūros darbuotojų renginys buvo skirtas vaikams

Prieš 25-erius metus mažeikiškiai vaikai linksmindavosi „Šmėkliukų“ diskotekose,
kurias vedė Paulius Mylė ir Daiva Gedvilienė. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Prieš ketvirtį amžiaus tada dar pradedantys renginių režisieriai Daiva Gedvilienė ir Paulius Mylė vedė itin populiarias tuo metu vaikų „Šmėkliukų“ diskotekas Mažeikiuose. Šių renginių populiarumas buvo toks, kad vedėjai buvo stabdomi gatvėje.
Prieš 25 metus mūsų laikraščiui apie „šmėkliukus“ kalbėję mažeikiškiai dabar pasakoja ir apie rimtesnę veiklą.

Norėjosi naujovių

„Šmėkliukų“ diskotekos renginiai 1995 metais vyko senamiestyje tuo metu buvusiuose Kultūros namuose. Kaip sakė Daiva Gedvilienė, tuo metu senomis tradicijomis persiėmusi kultūra klestėjo, o jaunam, veikliam, tik prieš ketverius metus studijas baigusiam ir grįžusiam į Mažeikius profesionalui norėjosi įpūsti naujo kultūrinio vėjo.
„Taip gimė šių diskotekų idėja, į kurias iš anksto kvietėme dalyvauti gana žinomus atlikėjus Lietuvos pramogų pasaulyje, tokius kaip Asta Pilypaitė. Vykdavo Lietuvos ir užsienio atlikėjų, kuriuos parinkdavo vaikai, mėgdžiotojų atrankos ir geriausiems iš geriausių būdavo teikiamos dovanos“, – tuos metus prisiminė D. Gedvilienė.
Jai antrino ir Paulius Mylė – tais laikais buvo „Beždžioniukų“ diskotekų mada, populiari visoje šalyje, ją ypač mėgo mergaitės. Šį renginį dabartiniu metu būtų galima palyginti su projektu „Muzikinė kaukė“, kai atlikėjai įsikūnija į garsius dainininkus ar grupes.

Su Daiva Pamaiva – dvi kartos

Tuometė renginio vedėja ir dabar atsimena diskotekos prizui sukurtą „Beždionėlę Belą“ ir jos autorę Liną Bagdonienę bei vieną ryškiausių pasirodymų, kurį atliko mergaitė Arūnė. Po kiek metų ši mergaitė, Arūnė Daukantaitė, tapo mėgėjų teatro trupės „Visavi“ aktore ir sukūrė ne mažiau įsimintiną vaidmenį spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“, kur vaidino Juokdarį.
Po „Šmėkliukų“ diskotekos Daiva Gedvilienė sukūrė mažeikiškiams gerai žinomą, įsimintiną Daivos Pamaivos personažą.
„Smagiausia tai, kad su vaikišku personažu Daiva Pamaiva užaugo dvi kartos. Matydavau, kaip išėję į gyvenimą tuometiniai vaikai, parvykę į Mažeikius (o laikas lekia sparčiai), miesto renginiuose jau laiko rankose savo pačių vaikus. Pasitikėjimas, atviras džiugesys vaikų akyse ir ilgi vakarai su tėveliais – užaugusiais vaikais – visa tai Daivos Pamaivos etapas“, – sakė renginių režisierė.
Tie etapai keitė vienas kitą, svarbiausia, anot D. Gedvilienės, vėliau Mažeikiuose subūrusios teatro trupę, tikėti tuo, ką kuri, realizuoti idėjas. Režisierės teigimu, tuo teatriniu tikėjimu ir pasitikėjimu grįstas kūrybinis šaltinis, kuriuo ji dalijasi su visais.

Renginio vedimą lemia daug kriterijų

Daugelis įsivaizduoja, kad renginių vedėjų, kuriais ilgus metus mūsų mieste buvo D. Gedvilienė ir P. Mylė, darbas nėra sunkus: perskaitei paruoštą tekstą, pasirodei scenoje, ir tiek.
„Kurie dirba panašų darbą, supranta – tai yra sunku, pasiruošimas jam trunka ilgai. Jį palyginčiau su sunkiąja atletika: atrodo, sportininkas išeina ant scenos, iškelia štangą ir per kelias minutes yra rezultatas. Tačiau niekas nemato to, kiek darbo ir pastangų yra įdedama iki to išėjimo ant scenos“, – sakė P. Mylė.
Pasak mažeikiškio, save realizuojančio ir aktorystėje (jis yra Mažeikių Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro aktorius), prieš renginį vedėjui svarbu atsižvelgti į daugelį kriterijų: ar tai kamerinio, ar pramoginio žanro renginys; kokie žiūrovai susirinks į salę.
Beveik visais atvejais mažeikiškiai yra ne tik vedėjai, bet ir renginių režisieriai, tenka ne tik vesti renginį, bet ir kurti tekstą, planuoti, kas, kada išeis ant scenos.
„Sceninė kultūra, balsas ir dikcija, sceninis judesys ir aktorinis meistriškumas, režisūriniai, organizaciniai sugebėjimai – visa tai menkutis bagažas, kurio klodus semiu ir kurie būtini renginių vedėjui bei režisieriui“, – sakė D. Gedvilienė.

Jaudulys niekur nedingsta

Kiek renginių yra vedęs, P. Mylė teigė negalįs ir suskaičiuoti – pradedant nuo katilo paleidimo gamykloje juostelės perkirpimo ceremonijos iki kolumbariumo kapinėse atidarymo. Pasirodo, rimtą renginį vesti gerokai lengviau negu pramoginį, o sunkiausia vesti renginius vaikams – jie ypač pajaučia, kai žodžiai yra sakomi iš širdies, jiems svarbu, kaip viską pateiksi, kaip juos sudominsi. Nėra taip, kad pasakei eilėraštį ir viskas, tavo darbas baigtas, – teigė pašnekovas.
„Prisimenu renginį, kai gerbiamam Sauliui Sondeckiui buvo suteiktas Mažeikių piliečio garbės vardas, jis turėjo pasirašyti knygoje, o čiupt čiupt – parkerio nėra, laimei, kišenėje turėjau tušinuką.
Kad ir kiek renginių jau esu vedęs ir režisavęs, jaudulys jų metu – begalinis. Įdomu tai, kad kai buvau jaunesnis, tas jaudulys prieš renginį ar jo metu buvo gerokai mažesnis, nes tada daug ko nežinojau, dabar dėmesį atkreipi ir į mažiausias detales“, – sakė P. Mylė.
Jaudulys ir adrenalinas niekur nedingsta, o sceninė patirtis išmokė valdyti situaciją, – taip apie patiriamą stresą kalbėjo D. Gedvilienė.

Darbas veja darbą

Kalbėdamas apie nūdieną, Paulius Mylė buvo konkretus – darbai veja darbus. Vyksta pasiruošimas Vasario 16-osios renginiams, po to – Kovo 11-osios susibūrimams. Taip pat laukia išvyka į „Litexpo“ parodų rūmus, kur bus pristatyta Mažeikių kultūros centro veikla, o jau vasarą – pasiruošimas mieste vyksiančiai Dūdų šventei.
Savo dabartinės veiklos tikslus D. Gedvilienė apibrėžė taip: laisvai ir nevaržomai kurti ir puoselėti lietuvišką teatrą, šiuolaikiškai, inovatyviai ir vis kitoniškai šiame laikmetyje teatro kūryboje atskleisti ir duoti galimybę atsiskleisti laisvai alsuojantiems, improvizuojantiems aktoriams.
„Darbinis-kūrybinis procesas tęsiasi. Kūrybingiesiems žmonėms – vien nenutrūkstamas veiksmas: premjera praėjo – pasitikime naują“, – tikino mažeikiškė.
Dvidešimties metų teatrinės veiklos sukaktį Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro mėgėjų teatro trupė „Visavi“, kuriai vadovauja D. Gedvilienė, minėjo praėjusių metų lapkritį. Mažeikiškiai buvo pakviesti į spektaklį „Eglė žalčių karalienė“.
„Dabar visus kviečiame į naują „Visavi“ spektaklio premjerą „Sparnai“, kuri įvyks balandžio 30-ąją. Manau, pokalbio pabaigoje tinka viena iš minčių, nuskambėsiančių būsimame spektaklyje: „Įsiklausykite… Ir tamsoje išgirskite aklų angelų chorą“, – kalbėjo D. Gedvilienė.