Vanduo niekada nebuvo mano stichija. Nemoku plaukti, todėl vos tik nebejaučiu dugno po kojomis, apima nerimas. Ežeruose ar jūroje dažniausiai net nesimaudau – jei ir įbrendu, tai tik iki kelių.
Vis dėlto rengdama straipsnį apie nardymu gyvenantį mažeikiškį Simoną Urnikį nusprendžiau padaryti tai, ko anksčiau nebūčiau įsivaizdavusi – pirmą kartą
Pirmieji žingsniai – su baime
Po vandeniu – tyla, kurios dar nebuvau girdėjusi
Viskas prasidėjo Egipte
Po vandeniu – nuo ryklių iki pamestų žiedų
Nuo baimės iki antrojo naro lygio
Svajonių kryptis – Didysis barjerinis rifas
Visą straipsnį galite skaitykite laikraštyje „Santarvė" arba užsisakę laikraščio elektroninę versiją.
Prenumeruok internetu
