kad vieną dieną dvaras ir vėl atgis.
Sausio viduryje tarp mažeikiškių viešoje erdvėje nuvilnijo žinia, kad Plinkšių dvaras turi naujus savininkus. Internautai suskubo dalytis nuotraukomis, kuriose užfiksuoti dvaro sodybos pastatai bei informacinis plakatas apie prasidėjusius dvaro pastatų pritaikymo komercinei turizmo plėtrai darbus.
Plinkšių dvaro sodybą įsigijusios įmonės vadovas kol kas nekomentuoja, kas lėmė sprendimą įsigyti šį objektą, ir neskuba dalytis ateities planais.
Kaimas žinomas nuo XVI amžiaus
Plinkšių dvaro sodybos kompleksas: išlikę pastatai ir jų liekanos, parkas, dvaro fundatoriaus Konstantino Broel-Pliaterio kapas – yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą.
Plinkšių vietovė kaip kaimas yra žinoma nuo XVI amžiaus. Plinkšių žemės tuo laikotarpiu priklausė Šemetoms. 1592 metais datuojamame dokumente, kuriame nurodyta, kad valdas iš Stanislavos Šemetovos perėmė Jonas Gruževskis, buvo paminėtas ir Plinkšių ežeras.
Vėliau, 1717 metais, Plinkšiai įėjo į Kuršėnų valdas, priklausiusias Jokūbui Gruževskiui. 18 amžiuje Plinkšiai jau vadinami palivarku ir dokumentuose kaip palivarko šeimininkas minimas Tadeušas Dulskis. Tai įrodo ne vienas Dulskio pasirašytas raštas.
Architektūros istorikas Stasys Abramauskas mini, kad už tam tikrą sumą paveldėjimo teise Ona Pateckaitė-Gruževskienė Plinkšius perleido Dulskiui, kuris įsteigė palivarką, tačiau nuolat negyveno. 1757 ir 1777 metų dokumentuose Plinkšiai vadinami palivarku ir tik vieninteliame 1751 metų dokumente jie pavadinti dvaru.
Rūmus pastatė grafas Pliateris
Garsios Broel-Pliaterių giminės žinion Plinkšiai perėjo XIX amžiaus pradžioje.
1822 metais dokumentuose pirmą kartą paminėtas Juzefas Broel-Pliateris, kuriam buvo iškelta byla už pavaldinio sumušimą. Po dviejų dešimtmečių dokumentuose paminėtas Francas Broel-Pliateris, kuris, spėjama, buvo Juzefo sūnus.
F. Broel-Pliateris turėjo penkis sūnus ir dvi dukras. Jam mirus, turėtos valdos buvo išdalytos vaikams, bet juridiškai sudarė vieną didelę valdą, kurios centras – Šateikių dvaras.
Plinkšių dvaro paveldėtoju ir statytoju laikomas F. Broel-Pliaterio sūnus, grafas Konstantinas Broel-Pliateris, gimęs 1847 metais Šateikiuose. Būdamas 23 metų jis vedė ir atsikraustė į Plinkšius.
Grafui valdant, prasidėjo dvaro rūmų statyba, buvo iškasti tvenkiniai. Manoma, kad rūmų statybai vadovavo Rosenbankas – vokietis iš Liepojos.
K. Broel-Pliateris turėjo dvi dukras – Olgą ir Nastę, jo sūnus mirė būdamas dvejų metų. Pats dvarininkas mirė 1899-aisiais, būdamas 52 metų.
1902 metų dvaro plane pažymėta, kad Plinkšių dvaras priklauso paveldėtojai Olgai Konstantinovnai Kašovskai, grafo dukrai. Tačiau nuo 1918 metų jame tvarkėsi įgaliotinis, nes Kašovskiai gyveno Lenkijoje.
Po O. Kašovskos mirties dvaras atiteko jos šešiametei dukrai Marijai Iljinskaitei-Kašauskaitei. Kadangi vaikas dvaro valdyti negalėjo, jame ir toliau šeimininkavo įgaliotinis, kuris taip pat buvo ir vienas iš mergaitės globėjų. Antroji Marijos globėja buvo jos motinos giminaitė Sofija Broel-Pliaterienė.
Dvaras keliavo „iš rankų į rankas“
1925 metais Žemės ūkio valdybos nutarimu, Plinkšių dvaro žemės buvo nusavintos. Po beveik dešimtmečio, 1934 metais, dvare buvo įsteigta žemės ūkio mokykla, veikusi ir Antrojo pasaulinio karo metais.
Vėliau dvaro rūmų pastate buvo įkurtas Žemės ūkio technikumas, kuris 1975 metais sujungtas su Plinkšių tarybiniu ūkiu.
1966–1967 metais rūmai buvo restauruoti. Technikumas uždarytas 1977 metais, rūmai pritaikyti kultūros namams. Nuo 1981 m., tuometinės šalies valdžios nutarimu, dvaro rūmai, oficinos, arklidė, ledainė, ūkinis pastatas, parkas buvo perduoti Mažeikių naftos perdirbimo įmonei.
Po daugiau nei dvidešimties metų, 2004-aisiais, tuometė „Mažeikių nafta“ dvaro pastatus pardavė bendrovei „Šiaulių Baltija“, ši tais pačiais metais pastatų kompleksą perdavė įmonei „Linos namai“.
Rengiami dokumentai
2020-ieji į iš rankų į rankas keliaujančio dvaro istoriją įeis kaip metai, kai valstybės saugomą kompleksą įsigijo įmonė „Lelijų dvaras“.
Gaila, bet šios įmonės direktorius Marius Aleksynas su „Santarvės“ skaitytojais nepanoro pasidalyti ateities planais, susijusiais su Plinkšių dvaru. Pasak jo, kol kas tai daryti yra per anksti.
Dvaro rūmai ir kiti sodyboje esantys ūkiniai pastatai yra įtraukti į šalies Kultūros vertybių registrą, turi valstybės saugomų paveldo objektų statusą. Tai reiškia, kad sodybos rūmų ir kitų statinių tvarkyba yra griežtai reglamentuojama Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų.
Šiuo metu naujieji dvaro savininkai analizuoja situaciją, studijuoja dvaro istoriją, vertina pastatų būklę, rengia tvarkybai reikalingus dokumentus.
Rajone yra sėkmės istorijų
Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė sakė suprantanti naująjį dvaro savininką. Pasak paminklotvarkos specialistės, galima turėti įvairių planų ir ketinimų bei apie juos paskelbti, tačiau bus nesmagu, jei nepavyks įgyvendinti.
Vis tik „Santarvės“ pašnekovė atsargiai džiaugiasi, kad dvaras turi naujus šeimininkus, ir tikisi, kad laikui bėgant Plinkšių dvaro sodyba bus prikelta naujam gyvenimui. O gerų pavyzdžių mūsų rajone yra ne vienas. Nuo sunykimo buvo išgelbėti Renavo, Dautarų, Pavirvytės dvarai, geležinkeliečių pastatas Mažeikiuose.
„Plinkšių dvaras yra labai vertingas. Ir jo būklė, mano požiūriu, nėra tokia bloga, kaip kartais yra apibūdinama. Vis tik senieji savininkai jo nebuvo palikę visiškai be priežiūros. Pastatas uždengtas stogu, jis visus tuos metus nestovėjo išdaužytais langais. O viduje išlikę vertingieji interjero elementai“, – kalbėjo R. Končiutė-Mačiulienė.
