Premija – kaip likimo išbandymas

Nuo mažens svajojusi būti mokytoja, Laima Skabickienė pedagoginį darbą dirba jau daugiau nei trisdešimt metų.

Metų mokytojo premija, laureato ženklas ir diplomas Vyriausybės rūmuose įteikti Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai ekspertei Laima Skabickienė
Apdovanojimus penkiems geriausiems praėjusių metų šalies pedagogams įteikė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius ir švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius.
Laureatė įsitikinusi, kad šalyje puikiai dirba šimtų šimtai jos kolegų.

Mažeikiuose – antroji laureatė

1988 metais Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Metų mokytojo premija skiriama už reikšmingiausius pedagogikos srities darbus, indėlį į švietimo reformos įgyvendinimą, visuomenės demokratinės kultūros, bendražmogiškųjų ir pilietinių vertybių ugdymą.
Premiją skiria ir jų skaičių kiekvienais metais nustato švietimo ir mokslo ministras. Premijos dydis – 15 tūkstančių litų.
Iki šiol premijomis buvo apdovanoti 72 mokytojai, Mažeikiuose tai jau antroji premija: prieš kelerius metus jos laureatu tapo M. Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Martynas Januška.
Mokytoją Laimą Skabickienę šiam apdovanojimui rekomendavo Merkelio Račkausko gimnazijos  vadovai bei Švietimo skyrius.

Mokinys kaip asmenybė

Įdomios ir turiningos mokytojos Laimos Skabickienės vedamos lietuvių kalbos ir literatūros pamokos. Jos dažnai integruojamos su muzika, etnokultūra, menu, filosofija, istorija. Mokytoja turi savitą vertinimo sistemą, naudoja įdomius, mokymosi motyvaciją skatinančius metodus.
L. Skabickienės mokiniai kasmet gerai ir labai gerai laiko valstybinius brandos egzaminus. Daugelio darbai įvertinti nuo 90 iki 100 balų. Šimtukus per lietuvių kalbos valstybinį egzaminą yra pelnę 8 jos mokiniai.
Mokytoja gerbia kiekvieną mokinį kaip asmenybę, savo gyvenimo ir veiklos pavyzdžiu sugeba vaikams įskiepyti pagarbą tradicijai ir modernumui, vartotojiškoje aplinkoje ugdyti tikrus kultūros žmones,  literatūros gerbėjus ir gimtosios kalbos bei tarmės patriotus. Jos mokiniai iš pradžių su mokytoja, vėliau jau vieni lanko rašytojų, kultūros žmonių gimtąsias ir gyventas vietas, rengia literatūrinius skaitymus, organizuoja vakarus. L. Skabickienė per pamokas, neformaliojo švietimo užsiėmimus ir per pertraukas su jaunais žmonėmis diskutuoja aktualiausiais kultūros ir kitais viešojo gyvenimo klausimais, paaiškina ir paskatina vertinti, įsižiūrėti, kas yra ir turėtų būti svarbu šiandien.

Puoselėja krašto kultūrą

2011-ųjų Metų mokytojo premijos laureatė L. Skabickienė aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje: finansavimas gautas ne vienam jos projektui. Be vietinių, yra įsijungusi į tarptautinius Comenius projektus: „Tvirtų tiltų tiesimas apjungiant visą Europą, mokantis visą gyvenimą“, „Pažvelk į vandens lašą ir jame pamatysi visą pasaulį“. Mokytoja prisideda prie ekologinės veiklos plėtojimo, dalyvavo Švedijoje, Kroatijoje organizuotuose renginiuose.
Šalies lituanistams organizavo ekskursijas po Žemaitijos literatūrines vietas, bendradarbiauja su Sedos Vytauto Mačernio, Viekšnių gimnazijomis, Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurine, Laižuvos Antano Vienažindžio, Žemalės pagrindinėmis mokyklomis. Prisideda prie V. Mačernio, profesorių Biržiškų, Šatrijos Raganos, A. Vienažindžio, Dionizo Poškos atminimo, literatūrinių tradicijų puoselėjimo: pasisako konferencijose, popietėse, rengia poetines kompozicijas, dalyvauja vertinant literatūrinių konkursų darbus. Nuolat bendradarbiauja su Mažeikių muziejumi ir Viešąja biblioteka.

Grįžusi po apdovanojimų ceremonijos 2011-ųjų Metų mokytojo premijos laureatė L. Skabickienė atsakė į keletą „Santarvės“ klausimų.

– Šis apdovanojimas – visas Jūsų pedagoginio darbo, gal net gyvenimo įvertinimas. Norėčiau, kad šiek tiek nusikeltumėt į jaunystę ir pasidalintumėt mintimis, kada ir kodėl pasirinkote pedagogo kelią, ir kodėl lietuvių kalbą ir literatūrą? Ar nenuvylė šis pasirinkimas?
– Pradžia banaloka: nuo mažens norėjau būti mokytoja, tėvai tuo labai džiaugėsi. Aišku, idealizavau pedagoginę savo ateitį. Bet juk kitaip ir negalėjo būti. Ypatingą literatūros pasaulį atvėrė Naujosios Akmenės 1-osios vidurinės mokyklos mokytoja Gendrūta Venckienė. Paskui paaiškėjo, kad jos gimtinė – Laižuva (pirmoji L. Skabickienės darbo vieta – V. M.). Sutapimas? O šiaip jau studijos Šiaulių institute, „geležinė“ Kalbos ir literatūros katedra profesionaliai sustygavo pasaulėžiūrą. Paskui, žinoma, reikėjo ir tebereikia ją tvirtinti kantriu darbu, savišvieta, bendravimu su aplinkiniais.
Gyvenimas nebūna vien kelias be abejonių. Jų netrūko ir netrūksta. Tarkime, kaip sudėtinga buvo pradėti dirbti Laižuvoje, toje užkampioje vietelėje. Bet juk būtent Laižuvos laikotarpiu suvokiau, kad mokytojas yra kultūros puoselėtojas, švietėjas. Paskui jau Merkelio Račkausko gimnazijoje turėjau galimybę įgyvendinti daugelį idėjų. Ir augi, žmogus, ne vienas būdamas. Kai pagalvoju, kiek puikių žmonių šalia manęs buvo ir yra.

Geriausias metų Mokytojas. Kokias jo savybes, Jūsų manymu, įžvelgė tie, kurie nusprendė skirti nominaciją Jums? Ir kaip manote, koks tas dabartinis geras mokytojas, kuriam sekasi bendrauti su mokiniais, ar tai yra vien pasiekimai konkursuose, olimpiadose, o gal dar kažkas?
– Bijau to žodžio „geriausias“. Šimtų šimtai mūsiškių puikiai darbuojasi. O štai ima ir penkis atrenka, išskiria… Bet čia pat noriu ir kitus, ir save nuraminti. Juk kai žmogų išskiria, tai suprask – jį išbando likimas. Šiandien mane, rytoj kitą… Sunku pasakyti, į ką orientavosi tie sprendėjai, gal į švietėjišką veiklą…
Man visada imponuodavo mokytojai švietėjai, einą koja kojon su tautai keliamais klausimais: kas mes Europos kontekste, koks gimtosios kalbos likimas, ar Dekalogo pagrindus gali tvirtinti mūsų literatūra? Galų gale ar šešiolikmečiai, išmaišę pusę pasaulio, išdrįs nukeliauti į Sedą ar Bijotus? Arba štai man visada rūpi, kaip literatūra padeda atkoduoti tautos, šeimos žmogų, pilietį. O šiaip jau humanitariniai pagrindai išties reikalingi būsimajam gydytojui, teisininkui, verslininkui.
Neneigiu, kad konkursai, olimpiados padeda į šiuos klausimus atsakyti. Ir vis tik didžioji mano darbo mįslė ir tikslas yra pamoka. Ypač vertinu tokias pamokas, kurios nepasibaigia suskambus skambučiui. Sakykime, per pertrauką dar pasilieka mokinys, nes nori individualiai pasikalbėti, arba štai abiturientai pasiūlo skaityti poeziją ant kalnelių. Negaliu atsistebėti buvusiais mokiniais, kurie rašo, kad didžiosios literatūros pamokos yra buvusios parke, ant Daubarių piliakalnio, ankstyvą pavasario rytą prie Ventos arba žygyje į Lėlaičius.

– Dabartinis mokinys. Kokį jį matote? Kaip jį galima keisti, paveikti, nukreipti tinkama linkme? O gal to visiškai nereikia?
– Dabartinis mokinys – žinių visuomenės, vartotojiškos visuomenės vaikas. Jis turi būti lavinamas. Daug ką mes, suaugusieji, jam turime parodyti, daug ką atverti. Kad ir kokios bus aukšto lygio technologijos, žmogiškasis faktorius visada išliks svarbus. Esu klasikinės pedagogikos atstovė, tai manau, kad šalia mokinio turi būti stipri, išsilavinusi ir gyvybinga asmenybė. Aišku, dabar manoma, kad mes jau nebeturėtume būti žinių perteikėjai, o gidai, organizatoriai, konsultantai. Tegu bus taip. Bet kad ir kaip mes vadinsimės, vis tiek stengsimės auginti atsakingą, dorą žmogų. Nematau nieko bloga, kad mokytojas padeda bręsti jaunuoliui.

– Lituanisto gyvenimas: nuolat skverbiamasi į kitų rašytojų mintis, išgyvenimus, ir kaip mokytojui reikia čia nepasiklysti, padaryti taip, kad tai būtų įdomu mokiniui?
– Dėkoju už šį klausimą. Trumpai drūtai tariant, reikia kabliuko. Ne visada tą patį pritaikysi: kiekviena klasė turi savitą lauką. Tarkime, yra buvę metų, kai jaunuoliai nepriima Šatrijos Raganos, o štai visai neseniai turėjau tokius gimnazistus, kurie tiesiog griebte griebė šios rašytojos tekstus ir ten atrado stebėtinai daug vertybių.
Vienus labiau patraukia kūrėjo pasaulėžiūra, kitus – istorinis kontekstas, trečius pagauna šmaikštus pasakojimas ar filmas. Tebesinešioju atminty klasę, kuri tvirtai buvo įėjusi į Donelaitį. Tai išties unikalu. Juk mums, lituanistams, labai svarbu, kad jaunas žmogus galėtų kalbėti apie literatūrą autentiškai. Bet juk būna ir kitaip, visaip nutinka.

– Esate Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė. Dabar – Metų mokytoja. Kaip palygintumėte šiuos įvertinimus?
– Mąstau apie Marijos Pečkauskaitės skelbtą ir gražiai brandintą mokytojystę. Jinai netelpa nei į pamoką, nei į planus, kad ir kokie jie būtų ilgalaikiai ar detalieji.
Vyriausybės rūmuose pagerbiant Metų mokytojus apie tai buvo labai daug kalbėta, akcentuotas dvasinių vertybių puoselėjimas.

– Jūsų gyvenime daug visuomeninės veiklos. Kam Jums to reikia, ar neužtenka darbo mokykloje?
– Visuomeninė veikla, arba kitaip tariant, išėjimas į žmones, mus, mokytojus, suartina su mokiniais. Įsivaizduokite kabinetinį mokytoją, teorijų trafaretą – „žmogų futliare“… Juk idėjos, sklindančios klasėje iš literatūros, turi susišaukti ir su kokios nors regiono konferencijos pranešimu, ir su skaitomais tekstais bibliotekoje, ir su knygos pristatymu muziejuje, ir, sakykime, su redaguojamu respublikiniu leidiniu. Man nesiseka darbo mokykloje atkirsti nuo viešojo kultūrinio gyvenimo. Esu lituanistė.

– Mokytojai triukšmauja, streikuoja, vyksta įvairiausios švietimo sistemos reformos, pasikeitimai. Kiek tai aktualu Jums, ar kreipiate į tai dėmesį?
– Labai svarbu, kad mokytojai išsako savo poziciją, kelia reikalavimus. Ir dar svarbiau, kad visa tai sklistų oriai.

– Darbas, sąsiuviniai, ruošimasis pamokoms. Visa tai tam, kad ugdytum gerą žmogų. O ar lieka laiko sau: sustoti, įsiklausyti į save? Ir ką veikia visų vadinama mokytoja Laimutė sustojusi?
– Tikrai nelaikau savęs ta mokytoja, kuri darbuojasi naktimis ar be perstojo velka į namus mokinių sąsiuvinius. Žinoma, jų netrūksta. Bet toks jau mūsų darbas. Sunkiai dirba ir kitų profesijų žmonės.
O sustoti tikrai sustoju. Pirmoji stotelė, aišku, mano namai, mano kantrioji šeima. Mėgstu ne tik klausytis muzikos, bet ir su bičiuliais susitikusi dainą užtraukti. Tai padeda atsigauti. O dabar laukiu pavasario šilumos, kuri išves į didžiąją oazę – sodelį. Be abejonės, kaip Kukutis stengiuosi užsidirbti sekmadienį, kad galėčiau nueiti į šv. Mišias.
Šiame triukšmingame pasaulyje reikia kuo dažniau pritilti ir įsiklausyti, bet ne tik į save.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto