Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės Telšių 604-oji pėstininkų kuopa organizuoja motyvacijos ir pilietiškumo stiprinimo paskaitų ciklą.
Ta proga Telšiuose lankėsi ir paskaitą skaitė Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karių reabilitacijos centro specialistas ir Druskininkų šaulių kuopos vadas Ramūnas Šerpatauskas.
Parama Ukrainai
Telšių rajono savivaldybėje R. Šerpatauskas susirinkusiems savanoriams pasakojo apie savanorystę, paramą Ukrainai, kalbėjo, kokias pasekmes karas palieka žmogaus sveikatai ir kaip tai lemia jo tolesnį gyvenimą.
Kariai savanoriai turėjo unikalią galimybę pamatyti vienus paskutinių kadrų iš „Azovstal“ gamyklos, kuriuos filmavo, deja, ten kartu su savo sūnumi žuvęs R. Šerpatausko draugas.
Kariai savanoriai perdavė paramą Ukrainos kariams.
Ieško būdų padėti
R. Šerpatauskas „Telšių ŽINIOMS“ pasakojo, jog su ukrainiečiais ryšį užmezgė dar 2014 m. Ir jau keletą metų savanoriškai vykdo tokią veiklą, kaip karių laisvalaikio organizavimas, psichologinė parama, humanitarinė pagalba ir pan.
Anot pašnekovo, karas palieka dideles pasekmes žmogaus sveikatai ir tolesniam jo gyvenimui. Žmonės patiria įvairiausių problemų, yra nemažai karių, kurie turi psichologinių problemų, iš kurių vėliau išplaukia ir socialinės problemos. Jo manymu, bus ir tokių atvejų, kai kariai nebesugebės pritapti civiliniame gyvenime, todėl vėliau išplauks dar kitos problemos: smurtas, narkomanija, savižudybės ir kt.
Dauguma paramą Ukrainai pradėjo rinkti nuo vasario 24 dienos, o R. Šerpatauskas teigė tą darantis jau aštuoneri metai ir savo patirtimi nuolat dalijasi. Ukrainoje gyvena šimtai jo draugų, su kuriais jis nuolat palaiko ryšį, identifikuoja problemas, dalijasi jomis su kitais ir ieško būdų, kaip padėti.
Pašnekovo teigimu, žmonės turi suprasti, jog kare viskas yra svarbu: „Netgi toks dalykas kaip šiltos kojinės… Dauguma mūsų manome, jog tai smulkmena, bet pagalvokime, kad jei fronto linijoje yra toks padalinys kaip kuopa, jos kariai per dvi tris dienas sunaudoja apie 100 porų kojinių. Kadangi išsiskalbti karo sąlygomis nėra galimybės, vadinasi, tenka išmesti. Įsivaizduokite, kokie yra resursai vien tokio dalyko kaip šiltos kojinės. Aš jau nekalbu apie civilius, kuriems trūksta drabužių, net vandens nėra kai kuriose vietovėse – nei geriamojo, nei jokio…“
Nelikime abejingi
R. Šerpatauskas ne tik pats ieško būdų, kaip padėti Ukrainos kariams, bet ir kitus ragina tai daryti: „Jei paaukojai vieną ar du kartus ir manai, kad daug padarei, klysti. Karas nieko nesukuria, karas viską tik naikina. Jei ką paaukojai kovą arba balandį, tai tų daiktų, medikamentų ar dar kažko seniai nebėra. Nereikia galvoti, kad vieną kartą parėmei, nusiuntei žinutę ir jau padarei didelį darbą.“
Pasak Ramūno, reiktų suprasti, jog laisvė yra toks dalykas, kuris kainuoja labai brangiai ir už ją reikia mokėti. Tad mes šiandien turime mokėti už tai, kad gyvename šviesoje, šilumoje, turime ko valgyti ir pas mus niekas nežūva.
„Ukrainiečiai šiandien kariauja mūsų karą, jie gina mus, o mes turime tai suvokti. Ir neturime moralinės teisės pavargti. Priešingai, turime suremti pečius, peržvelgti savo prioritetus gyvenime, kažko atsisakyti ir kelerius metus pagyventi truputėlį skurdžiau, galvodami apie tuos, kuriems šiandien labiausiai reikia mūsų paramos“, – sakė pašnekovas, ragindamas susimąstyti ir pasvarstyti, kas būtų, jeigu mums taip atsitiktų. – Mes tikriausiai irgi žvelgtume į kitus ir lauktume pagalbos ir paramos. Tad nelikime abejingi!“
Aurelija SERVIENĖ
