Rašome žemaitiškai

Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos mokiniai rašinėlius rašo ne tik bendrine kalba. Jiems puikiai sekasi visokias istorijas papasakoti ir užrašyti žemaitiškai.

Šiandien siūlome dviejų gimnazijos septintokų parašytus pasakojimus.

Ano dėina atvažiava pas mumis ciuocė Rita su sava šeimyno. Ne šēp sau atvažiava, vo so rēkalo – žėimuos išlydietė.

Mažuosės mergelės ejė su muotinuoms unt kalna su rageliem pasivažinietė, vo vyrā – unt leda žaistė leda rituli. Pu pėrma nusičystijuom leda, paskou susiskirstiem i dvė komandas. No i prasidiejė vyrėšks žaidėms! Diedė Duovyds susitrėnkė kieli, Kiestis – alkūnė. Diedė Paulios gava nu mona tieva par snuki. Rimtiau nenukėntiejė tik mona mažasis brolatis. Tik uns baisē visyms pakyriejė – ka prisvils – kāp kuoks kibis – nenusikratysi.

Kāp tėn bova kāp nebova, bet laika praleiduom dėdelē linksmā. Kas unt kalna, kas unt leda žaidė, pu puoras adynu parejuom i truoba vos kuojės vėlkdamė. Pajiediem, pagieriem ir nutariem, ka žėimuos palydas bova geras. Rēktuom kuožna meta organizoutė.

Bova tuoks čiesos, ka mona mama bova maža. Ana gyvena pas babūnelė  kaimė. Truoba bova mėškė. Lig kriautovės bova ketorė kiluometra, vo i bažnyčė vėsė septynė.  Anėdvė ne tik i bažnyčė, i kriautovė liūb eis, bet i tēp kor nuorintas pasivākščiuotė. Babūnēlė bōva strāini. Vėsumet pasiveiziejė  i zālkuori, a nie susiviēlusi a nusitēpusi. Aiško, išēdama išgers posė skleinyčės vondens, ka borna nedžiūto. Keravuojė sava svekata. Vasaras tumet bova dėdelē karštas. Kuojės liūb degs unt smiltyna stuovont be sandalu.

Pru truoba biega Markėjės opalis. Vo žovėis kėik tėn bova! Nespieji meškerė imestė, jau kuokė žovės i prikėba. No vu kokiu paukštiu tėn tik nebova! Poikiū poikiausiu, margu margiausiu. Vo ka tamystas žėnuotomėt, kokiū tėn žvėriu bova! Liūb sau vėlks atēs pri longa i veiz, kūn žmuonis vėdou dėrb. Šernā atejė ne tik bolbės išknės, bet i kėima patvarkys. Zoikē, vuovers, ežē i truoba patis liūb atēs. Veiziek, jau alkėriou i vakštiuo.

Vo vėina karta bova jouka. Sumėslėjė babūnelė nuētė i darža vagūrklu parsinēštė. Ēn, apveizinie vėskū, nesupront, dėl kuo vėinamė darža pašalie tēp mažā bežaliou. Vo Jėzau, vėsė kopūstā nujiestė. Vo vaguōs galė pu paskutėnė kupūsta galva i pats pylkis bemeigtos. I kāp jums atrunda, kas bova toliau?

Babūnelė so ronkuom tik pliaukšt, zuikis tik plykt. Ka uns liekė par pėivas, neblėka ni matytė! Tas jau musiet daugiau nebatejė, baisē išsigonda.