Religinį paveikslą Geidžių koplyčiai nutapiusi dailininkė: „Nuėjau labai sunkų kelią“

Dailininkė Rasa Tamošiūnienė, prieš pradėdama tapyti šv. Onos paveikslą, skyrė labai daug laiko pasiruošimui. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pradėdami Naujus metus, atsigręžiame į tai, kas buvo pernai.
Mažeikių rajone, Žemalėje, vieną praėjusių metų rugpjūčio savaitę vyko sakralinio meno ir paveldo simpoziumas „Versmės“. Ne tik šio simpoziumo metu, bet ir iki jo, ir vėliau mūsų krašto meno kūrėjai, restauratoriai savo laiką bei gebėjimus skyrė tam, kad atnaujintų jau esamas kelių mūsų rajono bažnyčių, koplyčių vertybes.
O štai mažeikiškė Rasa Tamošiūnienė specialiai nutapė Geidžių koplyčiai skirtą šventosios Onos paveikslą.

Į Mažeikius sugrįžo ne viena

Iki šiol „Santarvėje“ pasakojimo apie dailininkę R. Tamošiūnienę nesame publikavę. Tačiau dalis mažeikiškių ją žino kaip Dailės mokykloje dirbusią tapybos, tekstilės mokytoją ir kaip Kultūros centrui sukurtų Trijų Karalių kaukių, kostiumų autorę bei kūrėją. Kai kas R. Tamošiūnienę žino kaip mažeikiškę, kuri muziejui yra padovanojusi ne vieną senovinį Kalėdų eglutės žaisliuką.
Tad pokalbis su Rasa prasidėjo klausimu: kur yra jos – kaip žmogaus, kaip menininkės – pradžių pradžia.
Pašnekovė – tikra mažeikiškė, čia gimusi, augusi, baigusi mokyklą, iš čia 1982 metais išvykusi į Šiaulius studijuoti dailės, braižybos ir darbų pedagogikos, o po studijų sugrįžusi atgal. Tik iš Šiaulių ji į Mažeikius grįžo ne viena, o su Virginijumi – bendrakursiu, tapusiu jos vyru.
„Kūriau visada ir jaučiau, kad norėčiau studijuoti kažką, susijusį su menais. Kai esi jaunas, polėkio turi daug. Tai, baigus studijas, iš pradžių tos kūrybos buvo daug. Prasidėjus ir įsilingavus pedagoginiam darbui, kūryba pasitraukė į antrą planą“, – kalbėjo dailininkė.
Pasak jos, vaikus ir jaunimą meno keliu lydintiems mokytojams kartais nutinka taip, kad jų pačių kūrybą tenka šiek tiek pastumti į šalį.

Žengė drąsų žingsnį

Dabar R. Tamošiūnienės gyvenime kūryba yra pirmajame plane, žinoma, po šeimos. Mažeikiškė pasakojo, kad prieš porą metų žengė labai drąsų žingsnį – po beveik trijų dešimtmečių darbo pasiryžo išeiti iš Mažeikių dailės mokyklos.
Pedagogė pasakojo, kad jai labiausiai patikdavo bendravimas su vaikais, galimybė iš jų pasimokyti. Vaikai yra labai imlūs, smalsūs, turi daugybę įvairių idėjų. Tačiau jų idėjos yra „žalios“, tad mokytojas turi vaiką pakreipti tinkama linkme, atkapstyti jo gebėjimus, bet kartu ir neperlenkti lazdos – iš mokinio nepadaryti mažos savo paties kopijos.
„Žodžiu, pedagoginis darbas turi daug įvairių mielų, įdomių niuansų, bet nutariau, kad reikia sustoti. Pajutau rutiną, norėjosi kažką keisti savo gyvenime. Aišku, mokyti niekada nėra per vėlu, taip pat, kaip ir mokytis. Ir gal ateityje vėl mokytojausiu. Bet dabar džiaugiuosi būdama ten, kur esu, ir taip, kaip esu. Esu dėkinga šeimai už padrąsinimą, palaikymą žengiant šitą žingsnį“, – kalbėjo mažeikiškė.

Dabar savo laiką atiduoda tapybai

Išėjusi iš darbo R. Tamošiūnienė atsidavė kūrybai: iš pradžių siuvo žaislus, karnavalines ir švenčių kaukes bei kostiumus, įkūrė savo prekinį ženklą „Pelėdos talija“. Rasos darbų nuotraukas apžiūrėti, parašyti autorei žinutę ar komentarą galima socialinio tinklo „Facebook“ „Pelėdos talijos“ profilyje.
Dabar R. Tamošiūnienė daugiausia laiko praleidžia tapydama. Rytą atsikelia, atlieka būtiniausius darbus ir eina prie molberto. Nes, pasak jos, galva pilna idėjų ir noro jas įgyvendinti, todėl kartais atrodo, kad para turi tam per mažai valandų.
„Studijų laikais mano kūryba prasidėjo nuo tapybos. Paskui, dirbdama pedagoginį darbą, buvau atvėrusi kitą kūrybos erdvę – kaukių, karnavalinių kostiumų. Tam skirdavau daugiau laiko, o tapyba buvo atidėta, primiršta. Dabar vėl sugrįžau į pradžią“, – kalbėjo menininkė.

Metai nebuvo tokie blogi, kaip atrodė jų tėkmėje

Praėjusieji metai visiems Lietuvos gyventojams buvo paženklinti dviem karantinais – vadinamuoju pavasariniu bei lapkričio pradžioje prasidėjusiu ir vis tebesitęsiančiu antruoju.
Paklausta, kokie jai buvo pasibaigę metai, R. Tamošiūnienė pastebėjo: kol metai tęsėsi, jie atrodė sunkūs, juodi. Tačiau pirmą 2021-ųjų dieną apžvelgusi praėjusius metus ji nustebo, kiek daug buvo įvykių, darbų, svarbių dvasinių dalykų.
„Galėčiau pasakyti, kad dvasinio tobulėjimo prasme 2020-ieji man buvo vieni turtingiausių metų.
Galvoju, kad karantinas iš dalies gal ir į naudą. Juk būtent per karantiną pradėjau labai intensyviai tapyti. Karantinas apribojo judėjimo galimybę, tačiau leido susikaupti, susitelkti ir pačiai iš savęs iškapstyti tokių dalykų, kurių galvojau neturinti, arba kurie gal ir buvo, bet labai giliai paslėpti ir pamiršti“, – apibendrino dailininkė.

Norėjo žinoti visas smulkmenas

Vienas iš R. Tamošiūnienės praėjusiais metais nutapytų darbų – šv. Onos paveikslas, skirtas Geidžių koplyčiai.
„Galbūt iš šalies žiūrint kai kam ir atrodo, kad nutapyti sakralinį paveikslą nėra nieko sudėtingo. Neva, paskaitei internete, kas ta šventoji Ona, paėmei teptuką ir nutapei… Nieko panašaus. Tikrai nuėjau labai sunkų kelią“, – taip dailininkė kalbėjo apie pasiūlymą nutapyti paveikslą sakraline tematika, kurį gavo iš sakralinio meno simpoziumo „Versmė“ organizatorių.
Ji save apibūdina kaip krapštukę, kuri visada, prieš pradėdama piešti, tapyti bet kokį darbą, nori išsiaiškinti visas smulkmenas apie objektus, kuriuos pavaizduos paveiksluose.

Dar vienas menininkės paveikslas religine tematika – „Malonės pilnoji“. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ruošdamasi tapyti šv. Oną ji keletą kartų važiavo į Geidžius pasižiūrėti koplyčios erdvių, pajusti ją. Kadangi apie šv. Oną yra labai mažai informacijos, Rasa konsultavosi su Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu Donatu Stulpinu bei Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos klebonu Petru Smilgiu.
Dailininkė „kapstėsi“ po istoriją, aiškindamasi, kaip tuo laikotarpiu, kai gyveno šv. Ona, žmonės rengėsi, aiškinosi sakralių ženklų, simbolių reikšmes, rinko informaciją, kaip visais laikais šv. Oną vaizdavo dailininkai, skulptoriai.
„Kuriant darbus sakraline tema – ar tai paveikslas, ar skulptūrėlė – negalima žiūrovui perduoti paprasčiausios „sausos“ informacijos. Antraip kūrinys bus paviršutiniškas. Autorius privalo įsijausti, išjausti, sužinoti visas smulkmenas“, – įsitikinusi „Santarvės“ pašnekovė.

Tapymas nebuvo lengvas ir paprastas

R. Tamošiūnienė skaičiuoja, kad teorinė pasiruošimo tapyti šv. Onos paveikslą dalis užtruko 8 mėnesius. O pats tapymas – diena po dienos – apie 2 mėnesius.
„Šio paveikslo tapybos procesas man buvo skausmingas, labai jautrus. Sunku kitam žmogui tai paaiškinti, žodžiais nusakyti, bet tapydama išgyvenau daug įvairių jausmų. Ir jie buvo tokie, kurių tapydama kažką paprastesnio, tarkime, peizažą, neišgyveni“, – kalbėjo dailininkė.
Ji sako ir pasikalbėdavusi su šventąja Ona, ir jai pasimelsdavusi, norėdama susikoncentruoti darbui.
„Prieš pradėdama tapyti susiplanuodavau, kokį plotelį tam tikrą dieną turėčiau užpildyti. Tačiau dirbant viskas pasikeisdavo ir suprasdavau, kad ne aš pati čia kažką pakeičiau, kad kažkas tarsi vedžiojo mano ranką, todėl ir dienos rezultatas kitoks, nei tikėjausi. Žodžiu, tie rezultatai mane ir džiugindavo, ir nustebindavo, ir truputėlį nerimo keldavo bei klausimų: kaip tai įmanoma, kaip taip gali būti?“ – prisiminė pašnekovė ir nuogąstavo, kad straipsnį skaitysiantiems žmonėms jos mintys apie išgyvenimus, būsenas, patirtas, tapant paveikslą, atrodys skambios.
Tačiau viskas taip ir buvo – tokie potyriai ir rezultatas.

Vyko dėsningas ėjimas

Apibendrindama patirtis R. Tamošiūnienė kalbėjo: iš „Versmių“ simpoziumo organizatorių išgirstas pasiūlymas, prašymas nutapyti šv. Oną Geidžių koplyčiai nebuvo paviršutiniškai suvoktas ar įgyvendintas lengva ranka. Ir nebuvo atsitiktinis.
„Man atrodo, kad keletą metų vyko dėsningas ėjimas iki tos akimirkos, kai sulaukiau tokio pasiūlymo. Aš prieš keletą metų atėjau, o gal kitaip – sugrįžau į bažnyčią giedoti, sugrįžau į šv. Mišias. Giesmių žodžių junginiai, frazės, sutikti žmonės, įvykiai, sprendimai – visa tai nuklojo manąjį kelią šv. Onos link. Šis paveikslas, man regis, pakeitė mano gyvenimą. Atrodo, kad atsivėrė kažkas, ko iki tol nebuvo. Atrodo, kad atradau tai, ko nebuvau atradusi, arba kažkas mane atrado“, – samprotavo Rasa.

Šiuo metu dailininkės širdį, laiką ir molbertą yra užkariavę paukščiai. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dailininkė puoselėja ir daugiau sumanymų darbams religine, sakraline tematika. Kai ką ji jau yra nutapiusi, o kai kas – tik ateities planuose. Tačiau patyrusi, kad religiniams paveikslams autorius turi visiškai atsiduoti, kad negali būti jokių pabėgimų ir pribėgimų tarp kitų kūrinių, įgyvendinti savo planų R. Tamošiūnienė neskuba.

Dabar dėmesio centre ir drobėse – paukščiai

Dailininkė juokėsi: dabar jos kūrybą yra užvaldę paukščiai. Juos mažeikiškė tapo ant nedidelių drobelių, beveik natūralaus dydžio. Kiekvienas paukštis turi savo giesmę, tad Rasa paveiksliukuose surašo, kaip tos giesmės skambėtų žmonių kalba.
Moteris visada domėjosi paukščiais. Savo namų kieme turi lesyklėlę. Kai stebi joje verdantį paukščių gyvenimą, atrodo, kad žiūri savotišką serialą.
Tapyti paukščius mažeikiškę paskatino Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.
„Niekaip negaliu tų paukščių atsikratyti ir niekaip negaliu suprasti, kodėl jų anksčiau netapiau. Visą gyvenimą domiuosi paukščiais, jie man yra stebuklas. Ir dabar šitie darbai – tarsi savotiška edukacija. Daugeliui žmonių visi pilki paukštukai – žvirbliai, o juodi – varnos. Noriu žmonėms parodyti kuo daugiau mūsų šalies paukščių, kad jie pamatytų, kokių gražių mes jų Lietuvoje turime, tik dažniausiai nepastebime“, – kalbėjo R. Tamošiūnienė.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video