Lygiai po savaitės Mažeikių kultūros centro didžiojoje salėje įvyks pirmoji šiemet mažeikiškių aktorių premjera. Spektaklį „Žalčių karalienė“ pagal Vytauto V. Landsbergio mitologinę pokario pasaką drauge kuria Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Jackaitė, Skrajojamojo teatro aktoriai ir režisierė Airida Lementauskienė. Spektaklis bus skirtas partizaninio karo Lietuvoje pradžios 80-mečiui paminėti.
Apie „Žalčių karalienę“ kaip meilės ir pasiaukojimo istoriją, kūrybinius procesus, drąsą eksperimentuoti ir iš scenos į gyvenimą išsinešamas pamokas papasakojo režisierė A. Lementauskienė ir pagrindinį vaidmenį atliksianti E. Jackaitė.
– Spektaklio, filmo kūrimas kartais palyginamas su kūdikio gimimu. Kas inicijavo spektaklį „Žalčių karalienė“, koks jis – šio spektaklio gimimas? Kas buvo tas pagrindinis akstinas imtis pokario temos?
A. Lementauskienė: Eglė yra iniciatorė, ji mane pakvietė kurti ką nors kartu kaip pusseserėms, kurių viena – profesionali aktorė, kita – režisierė.
Kai sprendėme, ką kursime, Eglė pasiūlė V. V. Landsbergio sukurtą pokario pasaką apie partizanus „Žalčių karalienė“. Man pokario pasaka kur kas įdomesnė nei poema „Eglė žalčių karalienė“.
Manau, pokario, partizaninių kovų tema aktuali kiekvienam lietuviu, nes ji – apie kone kiekvienos šeimos, giminės likimą.
O spektaklio gimimas toks, kad su Skrajojamojo teatro aktoriais nuo praėjusių metų rugsėjo pradėjome kūrinio skaitymus. Nuo spalio Eglė pradėjo atvažiuoti į Mažeikius, į repeticijas.
E. Jackaitė: Mažeikiai man labai brangus miestas. Čia gyvenau, čia prabėgo dalis mano vaikystės, jaučiu labai daug sentimentų, turiu jautrių prisiminimų.
Visada gera čia sugrįžti, stebiu, kiek čia vyksta dalykų, susijusių ir su teatru, kiek mano pusseserė visko daro. Pamaniau, kad reikia ką nors padaryti kartu. Gal prieš penkerius metus bičiulis Vytautas V. Landsbergis atsiuntė man paskaityti „Žalčių karalienę“. Paskaičiau. Praėjo kiek laiko ir štai – žodis tampa kūnu.
Džiaugiuosi šiuo mūsų komandiniu, šeiminiu darbu (nes čia viskas persipynę) ir branginu šią kūrybinę patirtį.
– Regis, toks įvykis, kai profesionalūs aktoriai atvyksta vaidinti drauge su aktoriais mėgėjais, Lietuvoje nėra toks dažnas. Repeticijose turbūt buvo visko – ir sunkumų, ir įdomumo?
E. Jackaitė: Neskirstau aktorių į profesionalus ir neprofesionalus. Visur visko ir visaip būna. Yra žmonės, kurie nori dirbti, būti scenoje, jie stengiasi – ir tai svarbiausia.
Ne visi šiandien vaidinantys didžiosiose scenose turi aukštąjį šios srities išsilavinimą, bet jiems puikiai sekasi.
„Žalčių karalienėje“ vaidina daug žmonių, bet yra nemažai masuočių arba kitaip – bendrų scenų. Aktorių, kuriems atiteko ilgi tekstai, nėra daug. Turbūt mudu su Jonu Raudoniu, vaidinančiu Žilviną, turime daugiau teksto, daugiau įvairių scenų, jas repetuojame.
Kita vertus, spektaklyje labai daug organiškumo – per širdį, per jautrumą, natūralumą, skausmą ir stiprius emocinius išgyvenimus einančių momentų.
Pirmosiose repeticijose jautėsi, kad dirbu ne su profesionaliais aktoriais. Žmonėms trūksta sceninės patirties, laisvės, idėjų, kūrybiškumo, kuris veržtųsi… Jie dažnu atveju labiau vykdytojai. Pagrindinis skirtumas tarp profesionalo ir mėgėjo – tai, kad mėgėjas stengiasi parodyti, o ne išgyventi.
Bet labai tikiu žmonėmis, su kuriais drauge kuriame, jie geri, nuoširdūs, kūrybiški žmonės. Pamilau juos. Kai kartais pasakau pastebėjimą ar duodu kokį patarimą (beje, to jie manęs paprašo ir už tai dėkoja), jie įsiklauso ir repetuojant pavyksta išgauti tiesą.
Artėja premjera, mes esame atsakingi, dirbame kokybiškai, pasitikime vieni kitais ir padarysime viską kaip įmanoma geriausiai.
– „Žalčių karalienė“ – eksperimentinis spektaklis. Kuo ir kodėl jis toks?
A. Lementauskienė: Spektaklyje naudosime pakylą, kuri bus virš žiūrovų eilių. Žiūrovai spektaklį stebės ne itin patogiai… Bet telieka šiek tiek paslapties. Tiesiog visada noriu, kad būtume arčiau žiūrovo, tad veiksmas vyks itin arti ir reikės pasisukioti savo kėdėse. Galiu tik pasakyti – bus nepatogumo. Bet nepatogumas yra riba, kurią peržengus įveiki savo komforto zoną ir sužinai, patiri, išmoksti kažką naujo.
Žodžiu, šiame spektaklyje pakyla bus didžiausias eksperimentas, o gal ir istorinis įvykis Mažeikiuose ar net Lietuvoje…
Beje, kurdami spektaklio scenografiją rėmėmės tvarumo koncepcija, tad spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ scenografijai naudotos virvės vėl taps „Žalčių karalienės“ simboline scenografija. Galbūt kažkas sakys, kad čia ir vėl tas pats, bet laikausi nuostatos, kad verta kuo daugiau laisvės palikti žiūrovų fantazijai, tad virvė yra tobulas pasirinkimas – iki galo neužpildo erdvės visiškai tikroviškais scenografijos atributais. Todėl erdvėje sklando mitas, sapnas, persipynęs su realybe, o žiūrovas turi daug vietos pafantazuoti – ar čia miškas, ar čia rojus, ar čia pragaras… Žodžiu, žiūrovas prisikuria to, ko jam norisi ar trūksta.
– Esate režisierė, kūrėja, siekianti Mažeikių publikai parodyti naujas teatro formas, nebijanti eksperimentuoti ir, turbūt, išgirstanti kritikos. Kaip, Jūsų požiūriu, mažeikiškiai priima naujovišką teatrą ir naujoves teatre?
A. Lementauskienė: Sakyčiau, atsargiai. Dažniausiai pradedu nuo kalbėjimo, kur nors paskleidžiu žinią apie tai, kas vyks.
Būna nesuvokimo, kaip ir kas čia bus, bet po truputį atsiranda vis daugiau smalsuolių. Pavyzdžiui, įgyvendindama projektą „Intereakcija“, stengiuosi pristatyti įvairių teatro žanrų – daugiausia interaktyvių, įtraukiančių žiūrovus į pasirodymus.
Spektakliuose taip pat stengiuosi griauti tam tikras ribas tarp aktorių ir žiūrovų. Nors nesame profesionalūs aktoriai, tačiau nebijome gyventi ir veikti arti žiūrovo. Tai nėra paprasta, bet džiaugiuosi, kad aktorių mėgėjų tas artimas buvimas nebegąsdina. Pavyzdys – eksperimentinis imersinio (įtraukiančio – red. past.) formato spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“.
Man svarbu, kad žiūrovas ir aktorius pasijustų spektaklio dalimi, tad įdomu stebėti, kiek aktoriai, režisierius, žiūrovai gali peržengti tradicinių erdvių ribas. Šia prasme esu teatro tyrinėtoja, eksperimentatorė.
– Spektaklyje pasakojama apie pokarį, to meto žmonių gyvenimus ir skaudžius išgyvenimus. Gvildenamos temos, man regis, labai aktualios ir šių dienų kontekste. Turiu minty daugiau nei dvejus metus besitęsiantį karą Ukrainoje…
E. Jackaitė: Jei nesi abejingas, turi atvirą ir jautrią širdį, žinoma, kad skauda dėl to, kas vyksta Ukrainoje, kokią realybę kasdien patiria jos žmonės. Nes „jis yra aš, aš esu jis – mes visi esame susiję“.
Mano vyresnysis sūnus Jokūbas Brazys yra režisierius, jis neseniai statė spektaklį Ukrainoje ir aš vykau į premjerą Ivano Frankivske. Pasveikinau sūnų, visą kūrybinę grupę su premjera, bet prisiliečiau prie karo nukamuotų, pavargusių, liūdnų, nebetikinčių – savo širdyse pasidavusių –žmonių istorijų.
Žmonės jau pavargo, nes neaišku, kada šis karas baigsis. Karą kartais lyginu su gimdymu: nors ir labai skauda, moteris žino: iškentės ir po kažkiek laiko – dešimties ar dvidešimties valandų – suklyks kūdikis, jį apkabins, ir tai viską atpirks. Žmogus turi ribas, tam tikrą resursų kiekį, pakentėti mes galime tam tikrą laiką. O Ukrainoje karas jau ilgai nesibaigia ir viskas šalia, arti. Tikrai, kaip viskas trapu…
A. Lementauskienė: Šiuo spektakliu minime rezistencinių kovų Lietuvoje pradžios 80-ies metų sukaktį. Mąstau, kad Lietuvos pokario istorija aktuali tiek galvojant apie dabartį, tiek apie praeitį. Ypač ji aktuali tiems, kas žino savo praeitį, yra pasidomėję, kiek daug žmonių, kurie vienaip ar kitaip priešinosi sovietų priespaudai, prievartai, nukentėjo – buvo ištremti į Sibirą ar patyrė kitokių represijų.
Manau, vienintelė ir svarbiausia tema pasaulyje, apie kurią turėtų kalbėti teatras, kinas ir visi kiti žanrai – meilė. Meilė gelbėja ir, jei būtų kuo daugiau meilės sau, meilės savo artimam, ji, kaip tas į vandenį mestas akmenėlis, sukeliantis ratilus, „užkrėstų“ visą pasaulį, ir tuomet, tikiu, nebūtų karo.
Bet kol mumyse pačiuose nėra taikos, kol mūsų šeimose nėra santaikos, tol nesantaika plečiasi ir pasauliniu mastu. Tikiu, kad likimas dažnai sprendžiasi čia ir dabar. Čia ir dabar sprendžiasi, ar mes būsime taikoje, meilėje, vienybėje su savimi ir kitais, ar būsime įkalinti savo egoizme…
Kartais nuskamba klausimas: kodėl rezistencinis pasipriešinimas labai greitai buvo nuslopintas? Todėl, kad pritrūko vienybės. Ukraina dabar lyg ir demonstruoja vienybę. Bet jie pavargo, tai tęsiasi labai seniai ir nežinia, kaip bus. O ten, kur vienybė susvyruoja, ten laimėjimo gali ir nebebūti.
– Ką iš Žalčių karalienės vaidmens įsidėsite į savo patirties kraitį? Gal ko iš jo išmoksite?
E. Jackaitė: Eglės personažas man yra labai artimas ir daug emocijų, kurias ji išgyvena, esu patyrusi, išgyvenusi, išjautusi…
Turbūt pagrindinis dalykas, kurį išsinešiu į gyvenimą po spektaklio, – išmokti mylėti be sąlygų. Juk dažnai būna: „Aš mylėsiu, jeigu…“ arba „Jei jis bus toks, tai aš…“ – kaip egoistiškai ir savanaudiškai mes žiūrime į meilę. Tokia visuomenė, tokia aš, tokie esantieji šalia.
Spektaklio Eglė primena pagrindinę tiesą, kad meilė nepripažįsta jokių sąlygų. Meilė niekam nepriklauso ir nenori, kad ją kas savintųsi. Meilei pakanka meilės.
Mes, šiuolaikiniai žmonės, apsinešėme kasdienybės, lėkimo, formulių, šurmulio, kaukių dulkėmis. Reikia išgirsti save. Save tikrą. Būna, kartais taip pavargstu tame šurmulyje, pavargstu nuo žmonių, kalbų, visi „reikalai“ įsuka kaip verpetas. Už daug ką dėkoju, nes juk yra laimė būti reikalingai, mylimai, laimė dalintis, džiaugtis bendryste. Bet kartais taip trokštu tylos. Mano bendravardė, spektaklio Eglė turi labai daug tylos, tik toji tyla ilgesio ir skausmo persmelkta…
– Ar sudėtingiau, ar paprasčiau vaidinti savo gimtojo miesto scenoje? Ar tai suteikia papildomo emocinio krūvio?
E. Jackaitė: Per 28 metus teatro scenoje sukūriau daugybę vaidmenų. Turiu patirties. Žinoma, visada yra atsakomybė žiūrovams, kolegoms, pačiai sau. O baimė? Ko bijoti? „Su baime liuob susidraugauti reikia“ – čia mamos tekstas Eglei. Į sceną einu atvira širdimi ir nieko nebijau, pasitikiu Dievu – jis su manimi.
Laukiu premjeros kaip šventės, su meile, jauduliu, džiaugsmu. Ir jaučiu, kad mažeikiškiai mane myli. Nežinau, ar tikrai taip yra, bet man patinka taip galvoti, tuo tikėti. Labai lauksiu spektaklyje savo mokytojų ir visų žmonių, su kuriais buvome vienaip ar kitaip susilietę – žvilgsniais, buvimu šalia, mintimis.
Nuotr. Viktorijos Vaišvilaitės ir iš Skrajojamojo teatro archyvo
„Žalčių karalienė“ – spektaklis, kuriame susipina folklorinis mitas apie Eglę žalčių karalienę ir istoriniai 1945–1956 metų Lietuvos pajūrio gyventojų bei partizaninio karo dalyvių išgyvenimai, patirtys. Siužeto ašį sudaro Eglės dienoraštyje užrašyta meilės ir pasiaukojimo istorija, besiliejanti proziniais, poetiniais tekstais, sapnų įrašais ir susirašinėjimo laiškais.
Aktorė E. Jackaitė jautriai ir profesionaliai atskleidžia brandžios partizano žmonos Eglės virsmą, patriotiškumą, pagarbą ir atsidavimą mylimajam bei jo pasirinkimui kovoti už Tėvynę. Eglės rolė atskleidžia tikrąją žodžio „pati“ prasmę – likusi viena Švedijos Gotlando saloje, ji savo rankomis, emocinėmis ir kūrybinėmis išgalėmis kuria šeimos šventovę, gimdo ir augina vaikus, rašo sudėtingo laikmečio moters išlikimo istoriją, kurią gali patikėti tik širdžiai arba ugniai.
Mitas, sapnas, realybė, istorija, dabartis – visa tai persipina ir tampa vientisu tiltu, kurį simbolizuoja ir netradiciniai spektaklio erdvės sprendimai, žymintys pasąmonės ir sąmonės, gamtos ir žmogaus, praeities ir dabarties, pagonybės ir krikščionybės, laikinumo ir amžinumo jungtį.
