Matant smulkutę, pasipuošusią Loretą Almenovą sunku patikėti, kad dailią rankinę ji kas kiek laiko iškeičia į ginklą, o gražius apdarus – į kario savanorio uniformą. „Jau paauglystėje norėjau tapti kare, stovėti rikiuotėje su ginklu rankoje, tačiau mano svajonei teko palaukti. Mokslai, santuoka, vaikai, gyvenimas… Prireikė keliasdešimties metų, bet aš pasiekiau savo“, – kalbėjo rietaviškė apie pasirinkimą tapti kare savanore.
Svajonėms išsipildyti senaties termino nėra
Penkiasdešimt – tiek metų buvo L. Almenovai, kai ji ryžosi dalyvauti baziniuose karių savanorių mokymuose. Tris savaites praktiniuose ir teoriniuose užsiėmimuose moteris sėmėsi topografijos, taktikos, ginkluotės, šaudymo žinių ir įgūdžių. Sunkiausios buvo pirmosios, daug fizinių pastangų pareikalavusios, mokymų dienos. Tačiau iš prigimties užsispyrusi ir kantri Loreta išlaikė visus išbandymus. Davusi priesaiką Lietuvai, 2018 metais ji tapo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės Plungės 303-iosios pėstininkų kuopos kare savanore.
„Priesaiką duodame ne šiaip sau. Prisiekdamas žinai, kad įsipareigoji ir tuos įsipareigojimus teks vykdyti. Per tarnybos metus be rimtos priežasties nepraleidau nė vienos tarnybos dienos. Man patinka derinti civilinį ir kario gyvenimus, mokytis gynybos taktikos, žinoti, kad prireikus galiu būti naudinga savo šaliai“, – dėstė rietaviškė.
Vis dėlto tėvynės gynybos, patriotizmo, visuomeniškumo pradžiamokslį L. Almenova išėjo dalyvaudama Šaulių sąjungos Žemaitijos 8-osios rinktinės Rietavo 803-iosios kuopos veikloje. Pirmieji šios sukarintos visuomeninės organizacijos nariais tapo jos vaikai – sūnūs Rimantas ir Irmantas bei dukra Joana. Loreta džiaugėsi, kad jaunimas įsitraukė į mėgstamą veiklą, ir mielai padėdavo nuvežti jaunuosius šaulius į mokymus, stovyklas ar kitus renginius. Kartą stovykloje, kai šauliai mokėsi šokti su parašiutu, Loreta suprato, kad tokia veikla patiktų ir jai pačiai. „Tapk šaule ir galėsi pabandyti“, – paragino jiems vadovavęs Pranas Liutkus. Tokio raginimo užteko. 2016 metų rudenį moteris užsivilko šaulio uniformą, ir dabar jos pasiekimų „sąskaitoje“ jau penki šuoliai su parašiutu.
L. Almenova, tapusi kare savanore, tam žingsniui įkvėpė ir savo sūnus: Rimantas – Klaipėdos KASP žvalgų būrio karys savanoris, o Irmantas, kaip ir mama, priklauso tai pačiai pėstininkų kuopai. Todėl nieko keisto, kad šeimoje kalba nuolat sukasi apie tarnybą, mokymuose įgytas žinias, pratybose patirtus įspūdžius. Ir tvarka namuose turi būti kariška. „Noriu, kad kiekvienas daiktas turėtų savo vietą. Ir to pasiekiu, nors ir tenka jaunimui „pavadovauti“. Esu tvirto būdo, kantri, rami. Jeigu nusprendžiau, kad taip turi būti, taip ir bus“, – atviravo moteris.
Užaugino keturis sūnus ir dukrą
L. Almenova – penkių suaugusių vaikų mama. Du pirmieji jos sūnūs gimė Kazachstane. Į šią Azijos šalį ji išvažiavo ištekėjusi už kazacho, su kuriuo susipažino Klaipėdoje. Tada Abihanas mokėsi Jūreivystės mokykloje, o agronomijos ir daržininkystės mokslus krimtusi Loreta atliko praktiką Tauralaukio šiltnamiuose.
Nors vyro gimtinėje lietuvė buvo šiltai priimta ir greitai ten apsiprato, santykiai su sutuoktiniu palaipsniui prastėjo. Po aštuonerių metų, praleistų svečioje šalyje, Loreta į Lietuvą grįžo su dviem savo berniukais.
Grįžusi kūrė gyvenimą iš naujo. Nebuvo jis lengvas, tačiau pirmyn reikėjo eiti. Šiandien rietaviškė džiaugiasi, kad Klaipėdoje gyvenantis jos vyriausias sūnus Romualdas su žmona augina du vaikus – dukrą Ugnę ir sūnų Marių.
Įdomi, atskiro straipsnio verta moters antrojo sūnaus istorija. Ričardas – meilės emigrantas Japonijoje. Su būsimąja žmona Naoe susipažino žaisdami tą patį kompiuterinį žaidimą. Vėliau jaunuoliai pradėjo bendrauti žinutėmis, o po kelerių metų nusprendė susitikti. Į Japoniją išvažiavo Ričardas. Vaikinas ir mergina vienas kitam patiko, ir virtuali draugystė peraugo į tikrą meilę. Vestuvės vyko Japonijoje. Į sūnaus ir jo išrinktosios šventę važiavo ir Loreta. Mama džiaugiasi, kad sūnus prigijo svečioje šalyje, kad jo žmonos artimieji priėmė jį labai palankiai. Svajoja, kad dar ne kartą nuvažiuos į Japoniją – aplankys sūnų, marčią, naująją giminę. Ir ne tik… Komunikabili moteris susipažino ir internetu jau ne vienerius metus bendrauja su lietuve, kuri ištekėjusi už japono ir daug metų gyvena Tekančios Saulės šalyje.
Po uniforma moteriškumo nepaslėpsi
Maskuojanti apranga paslepia karį nuo priešo, tačiau jokia uniforma moteryje nepaslėps moteriškumo. Nors tarnyboje Loreta atrodo gana rūsti karė, civiliniame gyvenime ji, kaip ir visos moterys, mėgsta gražiai atrodyti: lakuoja nagus, kosmetika paryškina veido bruožus, įsisega auskarus, užsimauna žiedus, pasipuošia suknele.
„Kario puošmena – tvarkinga uniforma, švarūs batai. Tarnyboje žinome tvarką – jokio ryškaus makiažo, nagų lakas tik spalvų, derančių prie maskuojančios aprangos, o papuošalai iš viso turi likti namuose. Tarnyboje svarbiausia vykdyti užduotis, ir tam reikia fizinės ištvermės, kantrybės, įgūdžių, bet ne geros išvaizdos“, – kalbėjo karė savanorė.
Su fizine ištverme susiję ir Loretos pomėgiai – bėgimas, žygiai pėsčiomis. Ji turi gražią tradiciją dalyvauti Sausio 13-osios bėgime Vilniuje. Mėgstamo renginio neatsisakė net tada, kai po kojos traumos bėgti nebegalėjo. Užsispyrusi žemaitė trasą dabar įveikia paspirtuku, taip įrodydama sau ir kitiems, kad labai norint išeitį visada galima rasti.
Loreta mėgsta į rankas paimti vąšelį ir virbalus. Mezga viską – kojines, megztinius, sukneles. Moka siūti. O štai valgio gaminimas – vienas nemėgstamiausių buities darbų. Moteris neslepia visada turėjusi sveikatos problemų, todėl savanoriška tarnyba jai buvo ir šioks toks asmeninis iššūkis – valingumo, disciplinos, gebėjimo įveikti sunkumus pasitikrinimas.
„Metams bėgant sveikata negerėja. Dėl stuburo skausmų kai kurių pratybų jau tenka atsisakyti. Manau, atėjo laikas įvertinti savo realias galimybes. Kitąmet, tarnybos sutarčiai pasibaigus, pasiprašysiu išleidžiama į atsargą. Viskas, ką išmokau, liks su manimi. Kaip ir žinojimas, kad išdrįsau įgyvendinti savo svajonę“, – sakė karė savanorė.
Rita STANČIUKIENĖ
