Sąjūdis: pamąstymai apie neseną laiką

Žemės ūkio technika, naudota, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, ir naudojama dabar, yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip toli mūsų šalis pažengė. Nuotr. iš mediakatalogas.lt

Birželio mėnuo – Sąjūdžio, tada vadinto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (LPS), kūrimosi pradžia.
Savo prisiminimais ir pamąstymais apie šį visuomeninį judėjimą, jo tikslus ir pasiekimus pasidalijo trys skirtingo amžiaus mūsų rajono gyventojai.

„Nebuvo ir nėra daug mokslo ar meno žmonių, kurie turėtų kantrybės, metę savo profesijas, stoti mokytis valdyti valstybę“

Jūratė MEDEIKYTĖ:
Kartais pasakoma: va, tada visi ėjo į Sąjūdžio mitingus, visi buvo aktyvūs. Kai, praėjus daug metų, atsigręži, gali ramiai pasakyti: ne visi ėjo ir ne dauguma, bet, kad daug, tai tikrai. Ko gero, labai džiaugėsi, bet neatėjo didelė dalis tremtinių, nes per didelė buvo jų iškentėta kančia, didelė baimė dar kartą nukentėti… Neatėjo visada atsargūs, niekur nenorintys prasikišti, neatėjo sugebantys prie svetimom rankom užkurto laužo pasišildyti. Neatėjo įvairių lygių partiniai darbuotojai, kolūkių vadovai. Nedaug, oi nedaug ir mokytojų atėjo. Neatėjo ir abejingieji, kuriems prie visų valdžių gerai, kad tik būtų išgerti ir užkąsti. O juk visada yra ramių žmonių, kurie širdyje pritaria, bet niekada niekur neina, jeigu kas paklausia, pasako. Kam sakyti, jei neklausia…

Mes jau penkias dešimtis metų buvome gyvenę sovietinėje santvarkoje, bet buvome labai skirtingi, nors turėjom būti vienodi savo žinojimu. Ta raudonai auginta žmonių dalis vis didėjo. Jie jau buvo išmokyti džiaugtis tokiu gyvenimu, kurį aplinkui matė. Jie jau nuoširdžiai stengėsi būti laimingi pionierių, darbo ir poilsio stovyklose. Kelionė į „Arteką“ jau buvo svajonių išsipildymas. Jau nebe brezentu dengtais sunkvežimiais ant medinių suolų, o „LAZais“ ir „IKARusais“, tiesa, miegodami ant grindų mokyklų sporto salėse, palapinėse prie vandens, bet linksmi ir laimingi važinėjo po plačią sovietinę tėvynę. Pamatyti tikrai buvo ką: juk respublikų buvo 15-a su gražiausiomis jūromis, ežerais ir kalnais. O kur dar nemokami profsąjungų kelialapiai į sanatorijas… Ir gyvenom mes tada ne sovietų, o tarybų sąjungoje. Vadinomės ne sovietiniais, o tarybiniais žmonėmis. Vaikus mokė didelė armija tarybinių mokytojų. Net laikraštis „Tarybinis mokytojas“ buvo leidžiamas, ėjo žurnalas „Tarybinė moteris“, o ir visa spauda buvo tarybinė.

Jeigu reikėtų pasakyti, kiek realiai veikė Sąjūdis… Gal iki Nepriklausomybės paskelbimo… Bet, atslūgus tai pirmai galingai bangai, tokio džiaugsmingo jausmo jau nebuvo. Kadangi į Sąjūdį atėjo prie valdžios nebuvę, dažnas ir nenorintis eiti į jokio lygmens valdžią, pamažu sugrįžo tie, kurie laiku pabuvo šešėlyje, kurie žinojo, kur ir kas padėta, kaip tai pasidalyti.
Kodėl Sąjūdžio žmonės išsivaikščiojo, kai dar reikėjo stovėti Lietuvos sargyboje? Kai buvo dalijamas kolūkių turtas, metų metus sunkiai dirbusieji buvo apgauti. Kilnojamasis ir nekilnojamasis kolūkių turtas nuėjo tiems, kuriems ir prie tarybų valdžios buvo gerai. Tada jie buvo turtingi, dabar tapo dar turtingesni ir galingesni. Ir šliaužė per Lietuvą gandas, kad tai Landsbergis turtus susigrobė kolūkius išardydamas. Ir iki šios dienos tas Landsbergis galingas – kokios tik negandos, krizės – vis senasis Landsbergis kaltas.

Ko gero, nebuvo ir nėra daug mokslo ar meno žmonių, kurie turėtų kantrybės, metę savo profesijas, stoti mokytis valdyti valstybę. Valstybę valdyti reikėjo ne tik Vilniuje, bet ir Sedoje, Mažeikiuose. Vieni atėjo dirbti vardan Lietuvos, kiti vardan savo kišenės. Ir kaip tauta mes sunkiai kilom… Ir tarybiniais laikais buvo verslių žmonių, kurie kruvinu darbu, slapta nuo valdžios biznį darė: kas mėsa, kas vilnomis, kas gėlėmis prekiavo… O dabar reikėjo didelį verslą daryti. Ar padarėm, ar išmokom? Ne kažin ką. Tapom perku–parduodu valstybe. Giriamės moderniomis technologijomis, o kiek procentų žmonių tuo užsiima ar yra įdarbinti? Menkas procentėlis išeina.
Šiandien reikia nusilenkti Lietuvos verslo žmonėms, kurie per krizes, per amžinas mokesčių reformas atlaikė, išliko ir šiandien jau valdo seną, patikimą, išbandytą savo kailiu verslą.

„Gyvenimas niekada nebuvo ir niekada nebus lengvas, jei nori gyventi dorai ir sąžiningai“

Stasė PETKIENĖ:
Šiuo metu Lietuvoje ryškios dvi nuostatos: vieniems įdomu ir svarbu prisiminti tai, kas buvę, kiti užkerta „baikime kapstytis po praeitį“. Šviesūs prisiminimai atnaujina džiugesį, skaudūs atveria moralines žaizdas – taip visuomenė ima sveikti.
Tikrai yra ko prisiminti iš 1988-ųjų. Vasario 10 d. Sedoje – didelis sujudimas: sukviesta (tiksliau – suvaryta) šimtai žmonių, renginį filmuos televizija, mokyklos aktų salė pilnutėlė, prezidiumas sėdi prie raudona staltiese uždengto stalo, kaip pokario metais, šlovinami kovotojai už tarybų valdžią; miesto skvere mitingas skelbia, kad čia bus pastatytas paminklas kovotojams už tarybų valdžią Sedos apylinkėse atminti; atidengiamas akmuo. Laikinai. Mat artėja Vasario 16-oji, kuri per visą sovietmetį buvo draudžiama ir tik mažuose būreliuose slaptai švenčiama.
Jaunųjų literatų sąskrydis Vilniuje vyko kaip niekada anksčiau patriotiškai, pakiliai. Jaunimo teatre parodytas Algirdo Latėno režisuotas spektaklis „Duokiškis“ (pagal Sauliaus Šaltenio apysaką). Su keturiais savo mokiniais viskuo džiaugėmės.

Birželio pabaigoje – abiturientų išleistuvės. Linksmai dainuojama, šokama, vaidinama. Iš anksto buvo ruošiamasi prie Vytauto Didžiojo (laimei, paminklas per sovietmetį išlikęs) nunešti ąžuolų vainiką. Mokytojai Irena ir Vytautas Liaubos paprastai šventėse neužsibūdavo, bet šį kartą – randu dienoraščiuose – „jiedu išsėdėjo iki pusės penkių, laukdami žygio prie Vytauto paminklo“. Čia abiturientai davė priesaiką mokyklai, Sedai, Lietuvai. Dainavome „Lietuva brangi“, „Dainų dainelę“. Ir štai… Po trijų dienų atvyksta partijos, komjaunimo, švietimo skyriaus darbuotojai su vienu saugumiečiu – rimtas puolimas. Kodėl mitinguojat prie Vytauto? Kodėl negalėjot nueiti į karių kapines? Mokytojai pasipiktinę. Valdžia reikalavo tokį poelgį pasmerkti. Bet užklasinio darbo organizatorė ramiai ir drąsiai pasakė: jeigu jums reikia, važiuokite ir smerkite, mes to nedarysime. Apie visa tai mokytoja Elena į „Tiesą“ parašė straipsnį „Netrypkite mokytojo lauko“. Iš visos Lietuvos mokytojams ėmė plaukti pritarimo laiškai. Ypač nudžiugino garsaus istoriko Antano Tylos laiškas, drąsinantis mokytojus. Laimei, įvykiai taip sparčiai rutuliojosi, kad Rugsėjo 1-ąją partijos pirmasis sekretorius atvyko į Sedą atsiprašyti.

Seda judėjo, bangavo. Rugsėjo 3 d. susikūrė Sedos Sąjūdžio grupė. Įsijungė 15 mokytojų. Pirmadienio rytą po Sąjūdžio suvažiavimo būsimajam paminklui padėtas akmuo buvo nuverstas. Sedos vykdomojo komiteto pirmininkas skambina į rajoną – ką dabar daryti? Atsakymo nėra.
Spalio 30 d. Sedos skvere pakyla Lietuvos trispalvė – rajone pirmoji. „Širdys garavo – nešalo“ (Maironis).
Kam aikštėje statyti paminklą – kovotojams ar Antanui Baranauskui? Rajono valdžia reikalauja skelbti konkursą. Ėjome per kiemus, pildėme anketas. Rezultatas aiškus: 98 proc. už Baranauską, 2 proc. – kovotojams už tarybų valdžią. Paminklo statyba dėl lėšų stokos užsitęsė. Ir vieta buvo pakeista – prie Šv. Jono Nepomuko bažnyčios. Paminklas vyskupui, poetui Antanui Baranauskui atidengtas 2003-iųjų gegužę.

1989 rugpjūčio 23-ioji. Visą savaitę kalbėta apie Baltijos kelią. Trijų valstybių grandinė – nuo Vilniaus iki Talino; visų vienas siekimas – NEPRIKLAUSOMYBĖ. 18 val. mums reikia atsirasti prie Pasvalio. Artėjame prie Telšių, ir aš matau: Palangos–Šiaulių plentu vos juda begalinė automobilių grandinė. Iš nuostabos ir džiaugsmo jaudulys gerklėj pakimba ir spaudžia ašaras. Juda visa Lietuva. Tai nepamirštama gyvenimo akimirka.

1990-ųjų balandį mano penktokai per pertraukas žaidžia Aukščiausios Tarybos posėdžius. Džiugiai priėmė pasiūlymą žaisti posėdžius per keletą pamokų. Tik reikės rimtai pasiruošti. Valio. Viską darė savarankiškai. Stipriausia mokinė Rasa atliko Landsbergio vaidmenį, Alma – Prunskienės, Vilma – Ambrozaitytės, Andrius – Zigmo Vaišvilos (prisimenu, jis pažadėjo Sedos Baranausko aikštėje pastatyti gražius suolelius) ir kt. Visi pasiruošė ilgas, rimtas kalbas.
Po Sausio 13-tos, kunigo paraginti melstis, prašyti Dievo užtarimo, mokiniai per ilgąją pertrauką subėgdavo į vieną klasę ir sukalbėdavo vieną Rožinio slėpinį.
Ir nors ėjo kalbos, kad bus sunku, kad visko dar gali būti, kad greit nebemokės algų, nors girdėjom, kad sudaromi sąrašai, kas bus ištremti į Sibirą, kad ir tavo pavardė ten įrašyta, nebijojome. Šventėme dainuojančią revoliuciją.
Gyvenimas niekada nebuvo ir niekada nebus lengvas, jei nori gyventi dorai ir sąžiningai. Svarbu prisiminti praeitį ir viltingai žvelgti į ateitį. Ir svarbu, kaip sako jaunimas, išmokti gaudyti akimirkas „čia ir dabar“.

AČIŪ Sąjūdžiui, kuris taikiu pasipriešinimo būdu sugebėjo iškovoti Nepriklausomybę, grąžino teisingus rinkimus, skatino lietuvių kalbos ir kultūros atgimimą“

Jonas MAŽEIKA
LPS susikūrimas ir jo atlikti darbai buvo vieni labiausiai nustebinusių pasaulį dvidešimtajame amžiuje.
Bet tai nebuvo kažkas naujo Lietuvos patriotui. Tai buvo judėjimas, sujungęs intelektualus, mokslininkus, patriotus. Tai buvo tąsa kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę, kuri prasidėjo dar  1795 m. po Trečiojo Žečpospolitos padalijimo, ir tai tęsė kiekviena nauja lietuvių karta. Ji kartojosi vos tik subręsdavo, užaugdavo nauja karta.
1830–1831 m., 1863–1864 m. sukilimai. 1918–1920 m. Lietuvos Respublikos kūrimasis ir kova su raudonųjų invazija, 1944–1953 m. rezistencinė kova ir 1988 m. LPS susikūrimas.

LPS susikūrimas ir veikla paskatino panašių organizacijų susikūrimą Estijoje ir Latvijoje, o tai jau išjudino ir visus SSRS pamatus. Savarankiškumo, bet ne visuomet nepriklausomybės, užsinorėjo ir kitos tautos, kas privedė prie SSRS griūties. O to jau negalima vertinti vienareikšmiškai: vieni gailisi, kiti džiaugiasi šia griūtimi. Bet tai jau apsprendė ne vien politiniai ar laisvės siekiai, tai apsprendė EKONOMIKA.
Šių laikų jaunimui sunku suprasti, kaip gali prekybcentryje nebūti prekių (tai kam jis reikalingas), kaip galima stovėti eilėje prie cukraus ar gauti jį tik už talonus. Net pirmasis Rusijos prezidentas Jelcinas yra pasakęs, kad SSRS sugriovė prekybcentriai, aišku, pilni prekių. Čia vėl viskas susiveda į Ekonomiką (būtinai iš didžiosios raidės).

Taip ir su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu. Pasiekus politinius tikslus, t. y. gavus nepriklausomybę, viskas priklauso nuo ekonomikos, o ekonomiką ir tai, kaip ją pajungti savo reikmėm, išmanė ne mokslininkai, ne filosofai ar mokytojai, o gamyklų, kolūkių vadovai, kurie žinojo, kas ir kaip vyksta gamybos procese ar kolūkių gyvenime. Tai jie sugebėjo privatizuoti gamyklas, kolūkius. Tai jų rankose susitelkė gamybos priemonės, žaliavos, žemė.
Įdomus buvo „prichvatizavimo“ procesas. Vadovai, ekonomistai suprato, kad tiek SSRS rubliai, tiek čekiai yra beverčiai, niekuo nepadengti (nei tankų, nei patrankų niekas nepirko ir nepardavė, o už darbą pinigus gaudavo). Taip per šį neskaidrų procesą visos gamybos priemonės atsidūrė dažniausiai buvusių komunistų rankose.

Tik „paprasti“ žmonės to nesuprato. Jie pyktį nukreipė į tuo metu valdžioje buvusius konservatorius. Tai jie buvo apkaltinti būtais–nebūtais darbais. Ir retas kuris pagalvoja, kad ir kitose šalyse vyko panašūs procesai ir, nors ten valdžioje nebuvo Landsbergio, kolūkiai taip pat sugriuvo. Būtų gerai, kad pagalvotumėte, kas iš jūsų žinomų žmonių ką privatizavo, kas „pasišildė“ rankas „priglausdami“ buvusį valstybės ar kolūkių turtą, viešbučius, gamyklas?
Apie tai, kad LPS atlikti darbai griaunant socialistinę sistemą buvo veiksmingi ir naudingi, liudija mūsų dabartinis ekonominis gyvenimas. Kiek žinote šalių iš socialistinio lagerio, kurios gyvena geriau nei mes dabar, kurių pragyvenimas gerėjo labiau, kurių bendrasis vidaus produktas augo labiau? Kurios buvusios SSRS šalies gyventojai gali keliauti be vizų į tiek pasaulio šalių?
Todėl tariu AČIŪ Lietuvos Sąjūdžiui, kuris taikiu pasipriešinimo būdu sugebėjo iškovoti Nepriklausomybę, kuris grąžino Lietuvai teisingus rinkimus, kuris skatino lietuvių kalbos ir kultūros atgimimą, kuris grąžino senuosius Lietuvos simbolius.
Ačiū už paruoštą dirvą ekonominėms reformoms, už tarptautinį pripažinimą.

Kalbino Loreta Butkutė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto