kokia turtinga yra lietuvių kalba.
Mažeikių rajone kasmet teikiamos Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatų sąraše šiuo metu – 25 mūsų krašto žmonės, kurie savo darbais, įgyvendinamomis idėjomis prisideda prie rašytojos atminimo garsinimo, vykdo labdaringą, altruistinę veiklą, yra nusipelnę literatūrinėje srityje.
Tarp laureatų – ir mažeikiškė Jūratė Norvaišienė. Jai ši premija prieš porą metų buvo paskirta už rašytojos pradėtos labdaringos, altruistinės veiklos tęsimą, novatoriškų literatūrinių idėjų sklaidą bei savanorišką kultūrinį šviečiamąjį darbą Mažeikių krašte.
Dvi savanoriškos veiklos kryptys
J. Norvaišienės kandidatūrą siūliusios Mažeikių Rotary klubo narės akcentavo dvi mažeikiškės veiklos kryptis – šviečiamąją ir kultūrinę.
Jūratė yra tas žmogus, kuris savanoriškai Mažeikiuose pradėjo skleisti informaciją apie kaulų čiulpų donorystę. Jos iniciatyva vienoje mūsų mieste veikiančių kraujo laboratorijų buvo pradėti imti kraujo mėginiai potencialių kaulų čiulpų donorų registrui.
Laisvalaikiu mažeikiškė kuria poeziją, prozą, ji yra trijų knygų autorė. Naujausia – „Vienos raidės istorijos“ – pateko į Lietuvos rekordų sąrašą kaip knyga, kurioje yra daugiausia istorijų, papasakotų vartojant žodžius, prasidedančius ta pačia raide.
Jūratė yra ir vasaromis organizuojamų poezijos vakarų „Žodžiai, kvepiantys liepų medumi“ Viekšniuose globėja. Ji – ne vieno haiku konkurso laimėtoja, be to, mielai dalijasi savo žiniomis apie šį iš Japonijos kilusį poezijos žanrą. Bendradarbiaudama su Mažeikių viešąja biblioteka, prisidėjo prie projekto, kurio metu keliose Mažeikių miesto mokyklose buvo mokoma, kaip kurti haiku.
Tradiciją teko pakoreguoti
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija J. Norvaišienei buvo paskirta 2020 metais. Tada, kai pasaulio ir Lietuvos žmonės tik mokėsi gyventi su nauja liga – koronavirusu ir patyrė daug nežinios, nerimo dėl ateities.
Gyvuoja tradicija, kad premija laureatams kasmet įteikiama kovo 8-ąją – M. Pečkauskaitės gimimo dieną rengiamos ceremonijos metu. Buvo numatyta, kad J. Norvaišienei premija taip pat bus įteikta kovo 8-ąją, tačiau sumanymą pakoregavo „kovidas“ – nutarta šventę atidėti geresniems laikams. Tai įvyko tų pačių metų liepos mėnesį, minint rašytojos M. Pečkauskaitės 90-ąsias mirties metines.
„Manau, niekas nevyksta be reikalo. Dabar pagalvoju, kad labai simboliškas rašytojos vardo premijos įteikimas tą dieną, kai minimos jos mirties metinės. Tai tarsi simbolis to, kad Šatrijos Ragana išėjo, bet su jos mirtimi niekas nesibaigė, nes yra pasekėjų“, – samprotavo J. Norvaišienė.
Tarp pakylėjimo ir susikaupimo
Nors po premijos įteikimo praėjo dveji metai, „Santarvės“ pašnekovė sako gerai prisimenanti šią dieną – aiškiai prisimena šventės akimirkas bei tai, kad jautė pakylėjimą, džiugesį ir susikaupimą.
Pasak Jūratės, tądien buvo labai šviesus, gražus ir vasariškas oras.
Premijos įteikimo ceremonijos dalyviai rinkosi Židikuose, prie M. Pečkauskaitės koplyčios-kapo.
Paskui, po vienos dalies, kuri vyko Židikuose, premijos įteikimo šventė persikėlė į Mažeikių viešąją biblioteką.
Laureatę ir nustebino, ir nudžiugino, kad į šventę susirinko labai daug žmonių, kurių dalies ji nė nepažinojo. Bet visi ją maloniai, šiltai priėmė.
„Jutau pakylėjimą. Lydėjo šviesios mintys, bet kartu – ir susirūpinimas bei atsakomybės jausmas. Klausiau savęs: ar iš tikrųjų esu nusipelniusi, verta šios premijos?“ – mintimis pasidalijo J. Norvaišienė.
Atrodo, viskas vyksta savaime
Tas pats klausimas Jūratę lydi ir šiandien. Kaip ir atsakomybės jausmas.
Pašnekovei atrodo, kad jos įgyvendinti sumanymai, įvykdytos iniciatyvos, už kurias ji gavo premiją, nėra niekuo ypatinga.
„Atrodo, viskas mano gyvenime vyksta lyg ir savaime. Vyksta tai, kas man yra priimtina, pagal tas vertybes, kurias atsinešiau iš vaikystės, iš savo tėvų šeimos. Be to, viskas dėliojasi pagal tas patirtis, suvokimą, kurį įgijau iš aplinkos, iš to, ką pajaučiau, ką mačiau“, – įsitikinusi mažeikiškė.
Dauguma kitų šios premijos laureatų – pedagogai, kultūros sektoriaus darbuotojai. Jūratė yra įmonės „Pieno žvaigždės“ Mažeikių regiono pardavimų padalinio direktorė.
Kitaip tariant, jos tiesioginis darbas nėra susijęs su kultūra ir švietimu, o savanoriškai labdaringai ar švietėjiškai veiklai, kūrybai moteris skiria tik savo laisvalaikį.
Vertybės „susišaukia“
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos pagrindinės veiklos sritys buvo pedagoginė, altruistinė veikla, lietuvių kalbos puoselėjimas.
J. Norvaišienė pasakojo: idėją inicijuoti kaulų čiulpų donorystės akciją jai padiktavo gyvenimo įvykiai. Gyvenimas suteikė skaudžių patirčių, paskatinusių ieškoti galimybių papasakoti visuomenei apie kaulų čiulpų donorystę ir kartu užimti save prasminga veikla, o ne skausmingomis mintimis.
„Smagu, kad akcija pavyko – atsirado daug potencialių kaulų čiulpų donorų, žmonės sužinojo, kas tai yra“, – kalbėjo mažeikiškė.
Kita Jūratės mylima veikla – eilėraščių, prozos kūrimas. Naujausia jos knyga „Vienos raidės istorijos“ kilo iš noro puoselėti lietuvių kalbą ir parodyti žmonėms, ypač jaunimui, koks turtingas yra mūsų kalbos žodynas.
Naujausiai savo knygai Jūratė kūrė tekstus, kuriuos sudaro žodžiai iš tos pačios raidės.
Kūrėja negalvojo, kad šie tekstai suguls į knygą, kuri bus tokia populiari ir taps Lietuvos rekordu.
J. Norvaišienės savanoriška veikla „susišaukia“ su Šatrijos Raganos puoselėtomis vertybėmis. Tik, anot pašnekovės, jos atveju tie žodžiai – pedagogika, altruizmas, lietuvių kalbos puoselėjimas – yra per skambūs, mat ji save laiko paprastu žmogumi, gyvenime veikiančiu tai, kas jai patinka.
Į Užventį dabar žvelgia kitaip
Paklausta apie Šatrijos Raganos kūrybą ir tai, kas joje atrodo vertingiausia, artima, Jūratė buvo atvira: anksčiau rašytojos kūryba jai buvo pažįstama tik iš bendrojo išprusimo. Apdovanojimas paskatino pasidomėti daugiau.
Pavyzdžiui, tai paskatino perskaityti Šatrijos Raganos prozos rinktinę „Aukso sapnas“ – šie pasakojimai jai pasirodė paprasti, bet kartu gilūs. Šios rašytojos kūryboje Jūratei imponuoja moterų tema – nuo mergaičių iki brandžių moterų, kurios ieško savęs, geba padėti kitiems, giliau mąsto. Knygų herojės panašios į pačią rašytoją.
„Santarvės“ pašnekovės tėtis – kalvis Česlovas Pečetauskas. Jis kasmet dalyvauja Kelmės rajone, Užventyje, Šatrijos Raganos gimtinėje, rengiamame menininkų plenere.
„Važiuoju ten ir aš. Traukia ten esanti liepų alėja, malūno pastatas, dvarelis. Esu sakiusi: jei aš kur nors dingsiu, ieškokite manęs Užventyje. Ten labai gera aura. O po to, kai tapau Šatrijos Raganos premijos laureate, kai perskaičiau daugiau jos kūrinių, tą „Užvenčio šalelę“ vertinu dar kitaip“, – kalbėjo J. Norvaišienė.
Premija aktuali ir šiandien
Pašnekovės teigimu, Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija yra aktuali ir šiandien.
Mažeikių mieste ir rajone yra šviesuolių, gebančių daryti gerus dalykus ir darančių juos ir garsiai, ir tyliai.
„Reikia tuos žmones surasti, parodyti visuomenei. Vienus reikia pagerbti už jų gyvenimo nuopelnus, o kitus – tuos, kurie dar tik žengia pirmuosius švietėjiškos, altruistinės veiklos žingsnius, irgi verta pagerbti, jiems padėkoti, padrąsinti nesustoti“, – mintimis apie Šatrijos Raganos ir kitų Mažeikių rajone teikiamų premijų aktualumą, svarbą pasidalijo mažeikiškė.
Ji įsitikinusi: kai kasmet viešojoje erdvėje yra paskelbiami kvietimai siūlyti kandidatus vienam ar kitam Mažeikių rajono savivaldybės apdovanojimui, bendruomenių, įstaigų atstovai galėtų skirti savo laiko ir, surinkę reikiamus dokumentus, užpildę paraiškas, pasiūlyti vieną ar kitą asmenį, kuris savo veikla prisideda prie geresnio, draugiškesnio pasaulio kūrimo.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
