Vandentiekis, šildymo tinklai, mokyklų dienynai, savivaldybių svetainės ir el. paštas – vis daugiau gyvybiškai svarbių paslaugų regionuose valdoma kompiuterinėmis sistemomis. Kartu su patogumu ateina ir nauja rizika: kibernetinės atakos vis dažniau taikosi ne vien į stambias sostinės organizacijas ar verslo gigantus, bet ir į mažas rajonų įstaigas, kurios dažnai neturi nei pakankamai išteklių, nei specialistų joms atremti.
Pasak Lietuvos šaulių sąjungos kibernetinio saugumo „Lizdeikos“ kuopos šaulio Tomo Musiaus, pagrindinės kibernetinių grėsmių formos regionuose iš esmės nesiskiria nuo visos šalies – jos daugmaž vienodos tiek didmiesčiuose, tiek mažesnėse savivaldybėse. Labiau skiriasi ne pačios grėsmės, o pasirengimas ir ištekliai joms atremti.
Nuo paslaugų atjungimo iki reikalaujamos išpirkos
Kibernetinė ataka regione neretai turi labai apčiuopiamų, kasdienį gyvenimą sutrikdančių pasekmių. Pasak T. Musiaus, programišiai gali tyčia sugadinti vietos vandentiekio, šilumos tinklų ar autobusų parkų kompiuterių sistemas, kad gyventojai liktų be vandens, šilumos ar viešojo transporto. Kita, jau ne kartą Lietuvoje pasikartojusi priemonė – melagingi laiškai apie tariamai padėtus sprogmenis.
„Beveik visos Lietuvos ugdymo įstaigos yra gavusios tokius laiškus. Taip gali būti sutrikdytas ne tik mokyklų, bet ir kitų kritiškai svarbių įstaigų darbas, pavyzdžiui, ligoninių ar poliklinikų“, – teigė šaulys.
Dar viena vis dažnesnė grėsmė – vadinamoji išpirkos reikalaujanti programinė įranga (angl. ransomware). Įsilaužus į sistemą, duomenys užšifruojami, o už jų atrakinimą reikalaujama pinigų. Anot T. Musiaus, gali būti „užrakinami“ ligoninių, mokyklų ar savivaldybės įstaigų kompiuteriai, o sukčiai, negavę pinigų, grasina paviešinti gyventojų ligų istorijas ar kitus jautrius asmens duomenis. Puolama dažniausiai atsitiktinai, nesirenkant konkretaus taikinio, todėl tokį scenarijų kaip vieną pagrindinių savo veikloje jau įvardija ir mažesnės įstaigos.
Apgaulingos žinutės: kai laišką „rašo“ pats viršininkas
Ne mažiau pavojinga už techninį įsilaužimą yra žmogaus apgaulė. Šiandien dirbtinis intelektas padeda parašyti itin tikroviškus elektroninius laiškus ar SMS žinutes, kai darbuotojui atrodo, jog kreipiasi pats viršininkas arba kolega. Taip išviliojami slaptažodžiai, kiti prisijungimo duomenys prie savivaldybei ar bendruomenei itin svarbios informacijos, o kartais į sukčių sąskaitas pervedami ir pinigai.
Būtent tokia socialinė inžinerija, Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) duomenimis, sudaro didžiausią registruotų incidentų grupę – tai sukčiavimo laiškai ir apsimetinėjimas, per kuriuos dažnai užkrečiama kenkėjiška programinė įranga arba vykdomas finansinis sukčiavimas suklastotomis sąskaitomis ir nukreiptais mokėjimais.
Pavojingiausias derinys – kai viskas vyksta iškart
Didžiausią žalą, T. Musiaus teigimu, padaro ne pavienė, o vadinamoji hibridinė ataka, kai visos priemonės paleidžiamos vienu metu.
„Programišiai išjungia savivaldybės puslapį ir jame įdeda skelbimą apie neva įvykusią baisią vietos gamyklos, autobuso ar kitokią avariją. Tuo pačiu metu socialiniame tinkle „Facebook“ paleidžiamas suklastotas „mero“, „policininko“ ar kito „pareigūno“ vaizdo įrašas, kuris tvirtina, kad avarija tikrai įvyko. Žmonės akimirksniu pradeda panikuoti, dalytis melaginga informacija, meta darbus, o mažai vietos komandai suvaldyti tokią situaciją gali būti labai sunku“, – galimą scenarijų vardijo šaulys.
Tokio derinio esmė – ne pavienė melaginga žinutė, o vienu metu sukeltas techninis gedimas ir informacinė panika. Kol gyventojai neranda oficialaus paaiškinimo, atsiradusią tuštumą greitai užpildo gandai, o nedidelė vietos komanda lieka priblokšta iškart iš kelių pusių.
Kodėl regionų įstaigos lieka pažeidžiamos
Nors grėsmės visoje šalyje panašios, mažesnės įstaigos dažnai turi menkesnę apsaugą. Pagal NKSC parengtą 2025 m. Nacionalinę kibernetinio saugumo būklės ataskaitą, viena pagrindinių incidentų priežasčių yra laiku nepašalinami sistemų pažeidžiamumai ir neatlikta bazinė IT higiena.
Papildomą riziką kuria ir tai, kad dalis viešojo sektoriaus organizacijų vis dar nėra įgyvendinusios kibernetinio saugumo reikalavimų, o jų pažanga vertinama kaip nepakankama. Mažesnės įstaigos, T. Musiaus teigimu, neretai klaidingai mano esančios per daug nereikšmingos, kad taptų taikiniu, nors iš tiesų valdo jautrius duomenis.
Situaciją sunkina ir tai, kad ne visi incidentai apskritai išvysta dienos šviesą. NKSC pažymi, kad dalis jų lieka nežinomi dėl nesusiformavusios pranešimo kultūros ir baimės informuoti. Tai reiškia, kad realus problemos mastas gali būti didesnis, nei rodo oficiali statistika.
Namų darbai, kuriuos reikia atlikti dar iki krizės
Bendruomenėms ir įstaigoms vienodai aktualios dvi tarpusavyje susijusios grėsmės – kibernetiniai incidentai ir dezinformacija. Todėl vadovo ar bendruomenės lyderio „namų darbai“ turėtų apimti tiek komunikacijos kanalų valdymą, tiek IT higienos skatinimą, aiškina T. Musius.
Pirmiausia rekomenduojama susidaryti komunikacijos kanalų žemėlapį – tiksliai žinoti, kokie vieši kanalai bendruomenėje ar įstaigoje egzistuoja, kuris iš jų oficialus, kas jį sukūrė, kas turi prieigą ir kaip su tuo žmogumi skubiai susisiekti. Būtent tokio „kanalų inventoriaus“ dažnai ir pritrūksta, kai reikia greitai reaguoti. Administratorių paskyros turėtų turėti bent du aktyvius prižiūrėtojus ir apsaugotą atkūrimo el. paštą, kad prireikus kanalo nevaldytų vienas žmogus.
Uždarų grupių narius patariama priimti tik per patvirtinimą su kontroliniu klausimu, periodiškai peržiūrėti sąrašą ir šalinti netikras paskyras, o į staigų narių antplūdį iš svetur žvelgti kritiškai. Kadangi melagieną iš vidaus gali paskleisti ir nulaužta nario paskyra, tokios pačios higienos turėtų laikytis ir patys nariai, o administratoriams pakanka reguliariai grupėje skleisti trumpas švietėjiškas žinutes.
„Šie namų darbai nėra vienkartinis projektas“, – pabrėžia šaulys. Sąrašas, jo teigimu, turi būti reguliariai peržiūrimas, veiksmai vykdomi nuolat, o „kas ką daro“ planas – surašytas ant popieriaus ir prieinamas visiems administratoriams. Ne mažiau svarbu ir tai, kad vadovas būtų nuolat matomas: jei bendruomenės lyderis tyli, jo vietą greitai užima atsitiktinis komentatorius ar melagiena.
Kai dingsta internetas: grįžimas prie patikrintų metodų
Rimtos atakos ar krizės atveju gali sutrikti ne tik įstaigos sistemos, bet ir pats internetas bei mobilusis ryšys. Tokiu atveju, pasak T. Musiaus, tenka grįžti prie decentralizuotų, fizinių ir laiko patikrintų komunikacijos būdų, kurių pagrindas – išankstinis pasiruošimas.
Dar iki krizės rekomenduojama nusistatyti saugius alternatyvius komunikavimo būdus, susitikimo vietas ir grafikus. Vertėtų iš anksto pasirūpinti mėgėjiškomis radijo stotelėmis su sutartais dažniais bei FM/AM imtuvais oficialiems valstybės pranešimams klausytis. Neatmetama ir grynai fizinė komunikacija: sutarti susitikimai, skelbimų lentos, rašytines žinutes nešantys ryšininkai ir net sutarti vizualiniai signalai, pavyzdžiui, spalvoti audeklai namų languose. Papildomai gali pasitarnauti iš anksto įdiegti „mesh“ tinklai, leidžiantys sukurti tiesioginį vietinį ryšį per „Bluetooth“ ar „Wi-Fi“, taip pat nuo vietinės infrastruktūros nepriklausantis palydovinis ryšys.
„Jokia viena technologija nėra patikima, jei ji nėra išbandyta ir įdiegta dar prieš krizę“, – akcentavo šaulys.
Ką daryti įvykus incidentui
Susidūrus su kibernetiniu incidentu, svarbiausia veikti nuosekliai. Pirmiausia reikia izoliuoti grėsmę – atjungti pažeistus įrenginius nuo tinklo, kad virusas ar įsilaužėliai neplistų toliau. Antra – užfiksuoti įrodymus, tai yra išsaugoti sistemų žurnalus, ekrano nuotraukas ir kitus pėdsakus. Trečia – pranešti tarnyboms: apie kibernetinius incidentus gyventojai ir įmonės turi informuoti NKSC, o nutekėjus asmens duomenims – ir Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (VDAI).
Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui pranešti verta gavus nuorodą į įtartiną svetainę, sulaukus melagingos sukčių žinutės ar skambučio, patyrus kibernetinį incidentą, radus IT sistemos spragą ar žalingą turinį internete. Tai galima padaryti adresu nksc.lt/pranesti.html.
Būtent nuoseklus pranešimas atsakingoms tarnyboms, T. Musiaus teigimu, dažnai yra vertingesnis už bandymus pačiam gesinti gaisrą socialiniuose tinkluose: kuo greičiau apie incidentą sužino NKSC ir pati įstaiga, tuo greičiau gali pasirodyti oficialus paneigimas ir tuo mažiau vietos lieka gandams.
Karolina BALČIŪNAITĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
