Sedėškė Mizinienė Valerėjė apie žemaitiu kālba

Seduos šnekuorka Mizinienė Valerėjė. PAULAUSKĖ Kazimiera portėgrapėjė

Sedėškē Mizinienē Valerėjē šimēt suein aštounėsdešimt mētu. Tuoki grāžė omžė nugivenusi senotė sāka, ka žemaitiu kalbuos nesupront jaunims, bet ir senokā nesupront, kāp dabā rokounas jaunė žmuonės.

Babunēlės nuotykē

Valerėjė pasakuojė, ka babunēlė išējė į miestā, nusipėrka vaistieliu ir ana apsisoka galvēlė – nebžėn, kamė ta anuos gatvēlė bier. Sutėka tuoki jaunuoli, išsitraukė sāva ādresa, paruodė anām, o tas sāka, ka ons nežėn, kor ta gatvēlė. Jaunuolis saka: šėtā yr stotēlė, pastoviek, atvažious mikroškė i parveš tavė. Stuovo stuovo, sustuo ir nuvažioun vėina, nuvažioun kėta māšėna, bet niekor nier parašyta, ka čė mikroškė.
Nusibuoda stovietė, ein klaustė kėta žmogaus. Tas sāka, ontā stuov do mėnta, anėi tavė ir palydies i tāva gatvēlė. Māta babūnė, ka netolėi stuov do gražė vyrā. Apējė i rinki, abodom ont nogaras parašyta „policija“ ir jokiu mėntu niera.
Galū galė ėsėdrosėna ir nusprėndė paklaustė kēlia, bet iš pradžiū pasiteirāva, ar anėi kartās nier tėi mėnta. Tėj pradiejė jauktėis, o paskiau sužėnuojė, kuo močiute rēk, paklausė, ar ana vėina nomūs yr. Pasakė ka anoks palėkės nomūs vėins, žadiejė pri kompa sėdietė. Gerā gerā, sāka polocininkā, einam, mes tavė palydiesēm iki pat trobuos.
Mums beeinont aš įsimėslėjau, pri kuokė kompa sied anoks, juk nomūs juokė sulėnkta kompa nier: seniau būdāva ar iš mēdė, ar iš gelžėis sulėnkts komps. Pareinam, veizām, sied vāks a pri televizuorė, a pri dar kažkuokė aparāta. Policijantā atsiveikėna ir išējė, o aš palėkau dorniaus vėituo: vakā joukās, sāka, išējė babunēlė i miestā vaistū ir tėik prisidėrba, ka ano tik mėnta beparvedė.

Lonkies Aukštaitijuo

Jaunims nesupront mūsu senuovėšku žuodiu, mums sunke suprastė anus. Ta kāp dabā berēk susirokoutė. Tāp ir joukamies vėinė ėš kėtū. Bet mona anoka rokounas žemaitėška ir supront, bet mokykluo šnek kāp rėikint. Jaunims nenuor prėsėdoutė sāva draugāms, nuor prisitapatint, dėl tuo nenuor rokoutėis žemaitėškā. Aš pati supronto, ka žemaitiu kalba yr grubi, dėl tuo daug delikatniau yr rokotėis aukštaitėška, nes ta kālba atruoda daug švelnēsė ir ramēsnė.
Vo mes ka užborbolioujēm, ka drēbām su tās žuodēs, ir vėsas tas šnekiejėms gaunās ne tuoks poikos.
Vėina karta, ka aš bovau gal kokių penkiuolėkas mētu, apsilonkiem Aukštaitijuo pas gėmėnės. Tėn patiemijau, kap tėi aukštaitē mūsa nematė ka apstuojė, vo aš nežėnau, a rokoutėis, a ne. Bet paskiau isidrosėnau ir su vakās pradiejau po biški susišnekietė.

Nustēbėna vilnietius

Vo vėina karta, ka su koncėrto buvuom Vilniou, užbieguom i valgyklēlė pavalgyt, kažkāp vėsė isirokavuom, matuom, ka vėsas muotrėškas pasitraukė i šuonus ir veiz. Aš tamė Vilniou mažā tebovusi, Jėzau, mėslėjo, a mes kū ne tēp padėrbuom, kažkas netēp yr. Vėina motrėškēlė pamātius, ka aš pasimētus pradiejau žvalgytėis, priejusi paklausė, a mes iš Žemeitėjės esām. Tada monėi tep palengviejė. Vo ta muotrėška saāka, mes nebsuprontam, galvuojuom, ka čė kokėi užsienietē atvažiāva. Toukart vilniou tu užsienietiu nebova tėik daug kāp dabā, dėl tuo vėsė ir dyvijuos.

Komentarų: 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos iš interneto

Skip to content