Sedoje – medicinos mokslų daktaro pėdsakai

Taip tarpukario laikotarpiu atrodė Sedos turgaus aikštė. Broniaus KERIO nuotr.

Prieš šimtą šešiasdešimt metų gimusį Ferdinandą Kauneckį (Kaunackį) su Seda sieja tik kelerių metų darbas. Vis dėlto dar prieš trisdešimt metų istorikas Povilas Šverebas savo straipsnyje, publikuotame rajoniniame laikraštyje, F. Kauneckį įvardijo tarp žmonių, kurie nusipelnė to, kad jų vardu būtų pavadintos miestelio gatvės. Jis, dirbdamas gydytoju, svariai prisidėjo prie to, kad šiame miestelyje būtų suvaldytas šiltinės plitimas.

Gelbėjo nuo šiltinės

Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto giminaitis (jo tėvas buvo S. Daukanto sesers sūnus) Ferdinandas Kauneckis gimė Kivylių dvare prie Aleksandrijos ir nuo pat jaunumės pradėjo domėtis medicina: dvidešimties metų įstojo į Charkovo universitetą, vėliau mokslus tęsė ir juos baigė Dorpato (Tartu) universitete. 1887 metais gavo gydytojo diplomą ir ketverius metus dirbo Rusijoje, grįžęs į Lietuvą, gimtinėje vertėsi gydytojo praktika.
1894 metais Tartu universitete apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją, tačiau, net ir būdamas tokios aukštos kvalifikacijos, grįžo į provinciją. 1913–1914 metais F. Kauneckis dirbo Sedos ligoninės vedėju.
„Reikia atsiminti, kokie tai buvo metai – vyko Pirmasis pasaulinis karas, Sedoje siautėjo šiltinės epidemija. Kad neapsikrėstų šia liga, nemažai gydytojų pasitraukė iš miestelio, o štai F. Kauneckis liko. Jis, kaip medikas, labai daug nusipelnė, kad tuo metu Seda neišmirė – yra daug įrašų, kuriuose mirties priežastimi įvardijama šiltinė, tačiau jam pavyko židinį likviduoti, todėl ši liga neišsiplėtė masiškai. Vien už tai aš jį įtraukiau į sąrašą asmenybių, kurios paliko savo pėdsaką Sedoje“, – sakė istorikas P. Šverebas.

Apskričiai vadovavo metus

Su miesteliu medicinos mokslų daktarą sieja ir tai, kad 1918–1919 metais jis dirbo Sedos apskrities viršininku.

Ferdinando Kauneckio visuomeninė veikla – įvairiapusė – jis buvo
medicinos mokslų daktaras, Sedos apskrities viršininkas ir knygnešys.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacinės valdžios sprendimu Sedos apskritis, kaip ir kitos dabar jau nebeegzistuojančios, buvo įtraukta į Oberosto Lietuvos sritį. 1919 metais Lietuvos valdžia Sedos apskritį panaikino, ji įkurta Mažeikiuose, dar prijungiant Akmenės apskritį.
„Vokiečiai steigė mažas apskritis – pagal jų valdymo principą, jos turėjo būti kompaktiškos, lengvai administruojamos. Priežastis, kodėl buvo panaikinta Sedos apskritis, irgi buvo praktiška – būsimasis generolas Povilas Plechavičius buvo Sedos karinis komendantas, tačiau jo vadovaujamiems kariams buvo sunku pasipriešinti gausesniems priešams, todėl jam reikėjo pagalbos, o pagalba atvykdavo iš Mažeikių. Šis miestas buvo stambus geležinkelio mazgas – jį galima buvo pasiekti ir iš Šiaulių, ir iš Liepojos. Todėl, tapęs Mažeikių karo komendantūros komendantu, jis ir apskritį perkėlė į Mažeikius“, – apie to meto valdymo principus pasakojo istorikas.
Kai apskritis buvo panaikinta, F. Kauneckis nepersikėlė į Mažeikius, o grįžo į savo dvarą ir Skuodo rajone iki mirties (1935 m.) dirbo gydytoju.

Knygnešiams grėsė pavojai

Lietuviškos spaudos draudimo metais medikas ir būsimas apskrities viršininkas pasižymėjo kaip knygnešys – 1885–1904 metais jis platino lietuvišką spaudą, savo tėviškėje buvo įrengęs slaptą mokyklėlę-lietuviškų knygų skaityklą.
„Jis užmezgė ryšius su Mažeikių krašto knygnešiais ir, naudodamasis tuo, kad buvo gydytojas, pats tapo knygnešiu. Margininkų kaimo kapinaitėse buvo koplytėlė. Tais laikais žmonės jas laikė šventomis, niekas be reikalo jų netikrindavo, tad F. Kauneckis joje buvo įrengęs lietuviškos spaudos slėptuvę. Ten palikdavo knygas kitiems knygnešiams, iš ten pasiimdavo ir su savo brikele veždavo ir platindavo lietuviškas knygas patikimiems pacientams“, – apie F. Kauneckio, kaip knygnešio, veiklą pasakojo istorikas.
O platinti lietuvišką spaudą ar knygas buvo pavojinga – už tokią veiklą arba baudą uždėdavo, arba nuosavybę konfiskuodavo, arba ištremdavo į Rusijos gilumą.
Ir vėlesniais metais gydytojas buvo aktyvus visuomeninėje veikloje: savo tėviškėje jis išsaugojo Simono Daukanto biblioteką, kurią sudarė aštuonios dėžės knygų. 1910 metais jas padovanojo Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje, dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje, rėmė Aleksandrijos šaulių būrį, šelpė pradžios mokyklos mokinius.
Tėvo pavyzdžiu pasekė ir sūnus Ferdinandas, kuris tapo gydytoju ir juo dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*