Kūrėjos teigimu, jai brangiausia paskutinė išleista knyga „Vakaro laiškai mylimam žmogui“. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Liucija Jagielienė šiuo metu yra išleidusi šešias knygas, ji priklauso keliems literatų klubams. Moteris aktyviai rašo ir dalyvauja literatūriniuose renginiuose, skaitymuose visoje šalyje.
Mažeikiškė pastebi: žodinė kūryba ją lydėjo visą gyvenimą, padėjo išgyventi ir itin sunkius gyvenimo periodus.
Kurti pradėjo mokykloje
L. Jagielienė pasakoja, kad kurdavo jau mokykloje: rašydavo rašinius, po truputį kūrė ir eiles. Gabijos gimnazijoje, kurioje pašnekovė mokėsi, dirbo stipri lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Barvydienė. Ji taip pat skatino Liuciją kurti.
Pašnekovė juokiasi: rašinius pamokoms ji rašydavo ne tik sau, bet ir savo draugams.
„Mokytoja Vaidilutė Barvydienė vieną kartą pasikvietė ir sako: „Liucija, neišmėtyk savo minčių ir neišdalyk širdies, juk aš atpažįstu, kas čia rašė“, – juokdamasi prisimena moteris.
Aktyviau kurti eiles pašnekovė pradėjo vyresnėse klasėse. Apskritai jaunystėje ji rašė gana intensyviai, bet tuo metu savo kūrybos viešai nespausdino. Tiesa, besimokant teko dalyvauti respublikiniame kūrėjų konkurse Šiauliuose, kur tapo prizininke.
Mokykloje Liucijai šiek tiek teko susidurti ir su žurnalistika: rašė straipsnelius apie mokyklos veiklą. Akmenės laikraščio „Vienybė“ redaktorius pasiūlė nuolat bendradarbiauti, rašyti šiam leidiniui. Vėliau Liucijai kilo mintis šiam laikraščiui pateikti ir prozos kūrinį, nes leidinyje buvo puslapis, skirtas literatams. Redaktoriui pateiktas kūrinys patiko ir jis skatino Liuciją meninius tekstus rašyti ir toliau.
Mokytoja dirbo 40 metų
Mokytojos darbas, kurį pašnekovė dirbo 40 metų, taip pat reikalauja daug kūrybingumo.
Pirmoji jos darbovietė buvo Tučių kaimo mokykla. Dirbant kaime, reikėjo dėstyti įvairius dalykus. Moteris juokdamasi prisimena: kartą teko vesti vokiečių kalbos pamokas, nors šios kalbos niekada nesimokė, ir apsimesti, kad viską supranta.
Dažniausiai klasės būdavo jungtinės: teko dirbti ir su dviem, trimis, keturiomis klasėmis.
„Dirbdama skyriau daug dėmesio, kad kaimo vaikai niekuo nesiskirtų nuo miesto: dalyvautų įvairiuose konkursuose, renginiuose. Man buvo svarbu, kad mano ugdomi vaikai nebūtų prastesni už miestiečius“, – kad dirbo su atsidėjimu, pasakoja moteris.
Šios pastangos neliko nepastebėtos: su buvusiais mokiniais iki šiol santykiai yra šilti. Liucija džiaugiasi, kad įvairių švenčių proga iš mokinių gauna sveikinimų, gėlių.
Kūrybinio „pakilimo“ laikas
Pašnekovė pastebi: kūryba ją lydėjo visą gyvenimą. Eilėraščius rašydavo, bet daugiau „dėl savęs“, taip pat kūrė sveikinimus draugams, rašė renginių scenarijus.
Liucija sutinka, kad rašančiajam būdingi kūrybiniai „pakilimai ir atoslūgiai“: laikas, kai „rašosi“ daug ir lengvai, ir „nekūrybingi“ laikotarpiai.
„Šiuo metu kūrybai esu atsivėrusi taip, kad būna keista, jei naktį atsibudusi neparašau kokių nors eilių. Iš pradžių man „ateina“ pirmas sakinys, o pagal ta sakinį gimsta ir likusios eilės“, – apie tai, kad šiuo metu kuria daug, pasakoja moteris.
Pašnekovės teigimu, poezijai ji ypač atsivėrė po vyro mirties. Kai kurios iš eilių yra sudėtos į jos paskutiniąją knygą „Vakaro laiškai mylimam žmogui“. Šioje knygoje – eilės, atsiminimai apie vyrą, su kuriuo išgyventa 40 metų.
„Tai – lyg paminklas jam“, – pastebi pašnekovė.
Brangiausia – šeštoji knyga
Liucija yra išleidusi šešias knygas, pirmąją – 2009 m.
„Tai buvo mažutė, plonutė, įvadinė knygelė“, – trumpai ją apibūdina moteris.
Vėliau sekė ir kitos knygos. Tiesa, jų tiražas buvo nedidelis. Ji norėjusi ir turėjusi pasiūlymų išleisti ir daugiau knygų, deja, viskas atsirėmė į finansines galimybes.
Pašnekovė priduria: vis dėlto jai brangiausia šeštoji knyga „Vakaro laiškai mylimam žmogui“. Šios knygos istorija tokia: dukterėčia padovanojo užrašų knygutę, ant kurios – Liucijos nuotrauka. Dovanodama pasakė: turėsi kur kurti eiles ar ką kita. Į šią knygutę Liucija ir pradėjo rašyti atsiminimus, vėliau sugulusius į knygą. Rašyti atsiminimus ji pradėjo vyro šermenų naktį.
Per dvejus metus kūrėja parašė ir išleido knygą. Pasak jos, atsiminimų rašymas, jausmų išliejimas kuriant padėjo išgyventi šį itin sunkų laikotarpį.
Dalyvauja literatūriniuose renginiuose
Pašnekovė pasakoja: jai dažnai tenka dalyvauti skaitymuose, literatūriniuose renginiuose. Tokiuose susibūrimuose jai teko pabuvoti Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Palangoje, Panevėžyje, Trakuose… Ne viename iš jų yra tapusi diplomante, iš šių renginių turi pluoštą padėkų.
„Jaunystėje vaikščiodavau po Palangą, kur vykdavo skaitymai ant Birutės kalno, ir galvodavau: kaip būtų smagu pačiai paskaityti. Praeitą vasarą ta svajonė išsipildė. Tris dienas gyvenom Palangoje ir skaitėm: ir ant Birutės kalno, ir Kernagio viloje“, – apie vieną įsimintiniausių renginių pasakoja moteris.
Dar vienas įsimintinas literatų susibūrimas: literatūriniai skaitymai Kaune, Salomėjos Nėries muziejuje. Moteris teigia: šis renginys padarė didelį įspūdį, ji jaučia didelę pagarbą šiai poetei.
Bendraminčių apsupty
Moteris pritaria: žmogui svarbu nebūti vienišam. Ji džiaugiasi savo trimis jau suaugusiais vaikais, anūkais. Viena iš dukrų gyvena visai šalia jos – name priešais.
Moteris turi draugų, kūrybinių bendraminčių visoje šalyje. L. Jagielienė yra kelių literatų klubų narė, priklauso ir mažeikiškei menų studijai „Erdvė“. Viena iš kūrybinių bendraminčių – Lena Jagielienė, yra sukūrusi 15 dainų Liucijos kūrinių žodžiais.
Būryje kūrybinių draugų – (iš kairės) poetė Adelė Daukantaitė, atlikėja Lena Jagielienė, poetas ir bardas Kęstutis Krencius ir profesorė, menininkė Jūratė Jankauskienė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Moteris, turinti 40 metų pedagoginio darbo stažą, yra priimta ir į Gabijos gimnazijos senjorų būrį. Šioje mokykloje ji nedirbo, tačiau ją yra baigusi. Liucijai teko vesti ir daugiamečio šios mokyklos direktoriaus Prano Barvydo 90-metį. Pasak jos, tai buvo didžiulė atsakomybė, bet viskas puikiai pavyko.
Skaito vertingas knygas
Kuriantis, rašantis žmogus dažniausiai pats labai mėgsta skaityti. Liucija – ne išimtis. Ji pasakoja, kad šiuo metu turi 7 knygas, „laukiančias savo eilės“.
„Literatūriniuose renginiuose susitinki su žmonėmis, kurie yra išleidę savo knygų. Vieni kitiems padovanojam jas, apsimainom. Taip tų knygų gauni iš tikrųjų nemažai, vos spėji skaityti“, – pasakoja pašnekovė ir priduria: šiuo metu daugiausia ir skaitanti šias „apsimainytas“ knygas.
Iš poetų Liucija labiausiai mėgsta Paulių Širvį, Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį. Taip pat mielai skaito amerikiečių rašytojo Teodoro Dreizerio kūrinius.
„Kartais žmonės sako: pasiimu meilės romaną, kad save išblaškyčiau. Bet kai paskaitau tokį kūrinį, niekas iš jo tavyje neišlieka. Man norisi skaityti ką nors vertingo. Kai pasiimi klasikos kūrinį, tada iš tiesų žinai, kad skaitai“, – mintimis dalijosi moteris.
Atskirti asmenybę nuo kūrybos
Liucijos nuomone, reikėtų atskirti asmenybę nuo kūrybos. Tai tampa ypač problemiška kalbant apie sovietmečio laikotarpį.
Moteris pateikia pavyzdį: Juozą Baltušį. Nors jis šiandien smerkiamas dėl savo pažiūrų, jo kūryba, Liucijos pastebėjimu, nuostabi, o kūrinių kalba turtinga, unikali. Tas pats ir kalbant apie Petrą Cvirką: nepaisant jo laikysenos sudėtingu Lietuvai momentu, tai buvo labai talentingas žmogus. Lygiai tas pats tiktų ir kalbant apie vieną talentingiausių lietuvių kūrėjų – Salomėją Nėrį.
„Reikia atskirti asmenybę nuo kūrybos, juk visi mes klystam“, – nuomonę išsakė moteris.
Ir priduria: jei dabartiniai rašytojai gyventų tokiais laikais, irgi neaišku, kaip elgtųsi. Jos nuomone, irgi dauguma būtų „prie valdžios“, ką reikėtų, tą ir darytų.
„Kaip nori, taip tegul ir vertina, bet tai, kas yra sukurta, palikta, manau, reikėtų išsaugoti, o ne to atsisakyti“, – apibendrina pašnekovė.
Kiti pomėgiai
Dar vienas didelis pašnekovės pomėgis – kelionės. Kol dirbo, kol turėjo galimybių, aplankė 33 užsienio šalis. Mielai keliaudavo ir po Lietuvą, leisdavosi į įvairias ekskursijas.
Taip pat pašnekovė mėgsta rinkti, kolekcionuoti įvairius daiktus: kriauklytes, akmenukus.
„Renku stikliukus iš kiekvienos šalies. Iš kelionių draugai parveža suvenyrinių buteliukų“, – pasakojo moteris.
Na, ir dar vienas labai mėgstamas dalykas – gamta. Pašnekovės teigimu, jai labai patinka leisti laiką gamtoje. Ji mėgstanti gėles, mišką, grybavimą…
„Ir kūryboje atsispindi gamta. Kol dar gyvenau kaime, visos mano eilės buvo su ja susijusios“, – pastebi Liucija.
Kūrybiniai planai
Šešių knygų autorė pastebi: jausmas, kai laikai savo knygą rankose, yra labai geras – jai norėjosi ir džiaugtis, ir verkti.
L. Jagielienė atskiros savo poezijos knygos kol kas nėra išleidusi. Tai yra viena iš jos svajonių, tuo labiau kad poetinės kūrybos jau susikaupę nemažai.
Ir dar viena svajonė: parašyti atsiminimus apie savo senelius, tėvus. Tačiau, kaip ir visa kita, ši svajonė atsiremia į finansines galimybes.
Vis dėlto kūrėja ketina užsiimti šiuo darbu: jos teigimu, jei jai šių atsiminimų išleisti nepavyks, gal, radę galimybę, tai padarys vaikai…
