Signataras Jonas Liaučius: į Nepriklausomybės atkūrimą buvo eita nuosekliai

Pasak signataro Jono Liaučiaus, Kovo 11-osios akto pasirašymas buvo didžiulis išbandymas visai Lietuvai.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse kalbėjomės su mūsų kraštiečiu – Kovo 11-osios akto signataru, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu, nuolatinės Krašto apsaugos komisijos pirmininku Jonu Liaučiumi.
Šiandien signataras sako, kad Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymas buvo tarsi klausimas – „Būti ar nebūti?“, kuris dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, niekam nekelia abejonių.

Nerimą kėlė tankai

Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo buvo priimtas 1990 m. kovo 11 dieną Aukščiausiosios tarybos pirmosios eilinės sesijos trečiajame posėdyje, 124 deputatams balsavus už ir šešiems susilaikius, prieš nebalsavo nė vienas deputatas.
„Viskas vyko nuosekliai – į Atkuriamąjį Seimą buvau išrinktas Panevėžyje. Žmonių pasitikėjimą rodė tai, kad už mane balsavo 63,4 procento mano apylinkės rinkėjų. Buvau išrinktas į Panevėžio Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, tapau Sąjūdžio miesto tarybos pirmininko pavaduotoju, steigiau Sąjūdžio grupes miesto įmonėse, rajone padėjau organizuoti dvi valstybines rinkimines kampanijas, todėl kito kelio nemačiau. Visi tada kalbėjo apie nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir net nebuvo minties trauktis nuo šio tikslo.
Aišku, drebėjome kaip epušės lapai, tačiau tai buvo esminis klausimas – būti ar nebūti? – nes Vilniuje buvo dislokuoti sovietų tankai ir galėjo bet kuriuo metu sutraiškyti mūsų nepriklausomybę. Savaitę prieš Akto paskelbimą dirbome Seimo patalpose, daug diskutavome, sprendėme ir ruošėmės tam“, – pasakojo J. Liaučius.
Pasak kraštiečio, tai buvo išlauktas, išsvajotas ir iškentėtas tikslas – „žvaigždžių“ naktis tiek tautai, tiek Europai, tiek pasauliui, tiek asmeniškai jam.

Buvo ir abejojančiųjų

Kalbėdamas apie tądien salėje vyravusią atmosferą, signataras pažymėjo, kad Kovo 11-osios akto paskelbimas tapo dideliu išbandymu visiems, pasirašiusiems šį dokumentą.

Jono Liaučiaus asmeniniai daiktai, jo pažymėjimai eksponuojami
Laižuvos muziejuje.

„Juk tarp mūsų buvo ir nemaža dalis komunistų. Tuo metu sėdėjome suoluose po keturis ar penkis ir, kaip dabar atsimenu, kai balsavome, o po to ir pasirašėme Kovo 11-osios aktą, vis girdėjome už nugaros sėdinčio Justo Vinco Paleckio dūsavimus: „Kur jūs skubate?“ – pasakojo J. Liaučius.
Tačiau absoliučios daugumos deputatų tas „skubėjimas“ nė kiek netrikdė – visi buvo vieningos nuomonės: išsilaisvinus iš sovietinės okupacinės valdžios, išnyks ir daugelis mūsų gyvenimo blogybių.

Rengė teisės aktus

Mūsų kraštietis visą dvejų metų Atkuriamojo Seimo kadenciją dirbo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje, buvo išrinktas jos pirmininku. Talkinant advokatui Šarūnui Vilčinskui, kūrė įstatymus, susijusius su krašto apsauga, per kadencijos laikotarpį paruošė bei pristatė 20 teisės aktų, visi jie buvo priimti.
Lemtingomis 1991 metų sausio naktimis J. Liaučius rašė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą, kuriam sausio 10 dieną pirmuoju svarstymu buvo pritarta, o sausio 17 dieną jis buvo priimtas vienbalsiai – be pastabų ar papildymų.
„Advokatui Šarūnui Vilčinskui pasiūlius Laikinojoje Konstitucijoje įtvirtinti tautos savigynos teisę, Aukščiausioji Taryba 1991 metų vasario 28 dieną po nervingų diskusijų, kiek sutrumpinusi tekstą, vienbalsiai priėmė mano pristatytą ir argumentuotą nuostatą, kad „Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą.“ Ši suvereniteto gynimo nuostata buvo perkelta ir į dabartinę Konstituciją bei tapo Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo teisiniu Lietuvos gynybos principu“, – kalbėjo J. Liaučius.

Rusijos pavojus nedings

74-erių metų signataras pažymėjo, kad trys dešimtmečiai po Nepriklausomybės atkūrimo visiškai pakeitė gyvenimą: dabar esame nedidelė Europos Sąjungos dalelė, tačiau tuo galime didžiuotis. Tarp didžiausių negerovių kraštietis išskyrė korupciją – jos apraiškų yra nemažai, tad pagrindinis valdžios uždavinys yra kiek galima sumažinti jos įtaką. J. Liaučius sakė, kad vilties yra – du iš trijų aukščiausių šalies postų šiuo metu užima moterys, kurios yra reiklios ir ryžtingos, tinkančios šiam darbui.
„Kito aspekto irgi nedera užmiršti – kaimynė Rusija neduoda ir neduos mums ramybės. Ir tai niekur nedings, reikia būti budriems. Niekada neužmiršiu kaimyno, kuris sunkiai mokėjo pasirašyti ir ateidavo po pirties pas tėvuką atsigerti alaus, žemaitiško posakio: „Jegu ruskis sako tep, rek galvot ontrep.“ Šis jo posakis atitinka ir šių dienų aktualijas – kaimyninės šalies ideologijos, propagandos principą, bandymą perrašinėti mūsų istoriją“, – sakė J. Liaučius.

Būtina išsikelti tikslą

Kelias į Seimą J. Liaučiui nebuvo tieste nutiestas. Jis gimė Palaižupėje, 1962 metais baigė Laižuvos aštuonmetę mokyklą, 1965 metais – Mažeikių vidurinę mokyklą, po to metus dirbo miškų ūkio darbininku, spirito krakmolo fabriko darbininku Latvijoje, dvejus metus tarnavo sovietų armijoje, metus mokytojavo Mažeikių rajone. Studijų Vilniaus universitete Teisės fakultete metu dirbo ugniagesiu Vilniaus priešgaisrinės apsaugos dalinyje.

Prieš kelerius metus Jonas Liaučius su žmona Panevėžyje inicijavo
atminimo lentos, skirtos knygnešiui Jurgiui Bieliniui pagerbti, pakabinimą.

„Jaunimui reikia kuo greičiau „atitrūkti“ nuo namų, negalvoti, kad padės mama, tėtis ar giminės. Būtina turėti kietą, žemaitišką užsispyrimą ir visą laiką kartoti „Taip, aš galiu, taip, aš įveiksiu.“ Nebijoti jokio, kad ir juodžiausio darbo, įgyti patirties ir visada mintyse turėti nusistatytą tikslą, kurio nori siekti“, – kalbėjo signataras.

Sunkumų ir nepriteklių netrūko

Jo šeimos gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos – iš tais laikais gražaus, jaukaus, nedidelio Mažeikių miestelio dviračiu jaunuolis vykdavo į Latviją, kur vasaromis dirbo visus lauko darbus.
Prisiminė J. Liaučius ir tai, kaip iš Laižuvos dviračiu pamiškėmis mindavo į Viekšnius, ten dviratį palikdavo pas pažįstamą žmogų daržinėje, o pats skubėjo į naktinį traukinį, kuris vežė į Vilnių. Prisiminė, ir kaip egzaminų laikyti vyko be pinigų, tik su „tašele“ maisto, o iššokęs sostinėje jaudindamasis savo lietpaltį paliko traukinio vagone.
Atsigręžęs atgal, J. Liaučius mano: matyt, taip jau Dievulio buvo duota, kad šį kelią jam reikėję nueiti.

Gimtinės neužmiršta

Po kadencijos Atkuriamajame Seime signataras dirbo advokatu Panevėžyje, 1998 m. jis buvo paskirtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju, teismo pirmininko pavaduotoju civilinėms byloms, vėliau dar šešerius metus dirbo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriumi, po to vėl perėjo į advokatūrą.
„Ką veikiu šiuo metu? Esu pensininkas. Iš Gargždų vėl grįžau gyventi į Panevėžį. Su žmona Virginija džiaugiamės susitikimais su vaikais. Jau apie penkerius metus dažnai atvykstu į Laižuvą. Tai gražus miestelis, šalia – Vadakstis, už jos – Latvija. Nugrioviau čia stovėjusį seną namelį, nusipirkau vagonėlį. Atvažiavęs dirbu po kelias dienas – reikia išvalyti šulinį, esu numatęs pastatyti sandėliuką… Žodžiu, gyvenu krutėdamas“, – pasakojo J. Liaučius.
Kalbėdamas apie nūdienos situaciją, kurią ypač veikia koronavirusas, J. Liaučius pažymėjo: gerai yra tai, kad esame kaip kumštis Europos Sąjungoje, nesame vieniši pandemijos akivaizdoje. Taip, būna sunku, tačiau reikia vykdyti specialistų reikalavimus. Pasak kraštiečio, žmonija per savo gyvavimo laikotarpį įveikė ne vieną epidemiją, įveiksime ir šią.
Nuotr. iš facebook.com/
LietuvosTeismai, redakcijos ir sekunde.lt archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto