Dapšių akmuo. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių rajonas garsus ne tik žmonėmis, bet ir neįprastais akmenimis bei medžiais. Vieni yra saugomi kaip paveldo objektai, kiti – tiesiog vietinių gyventojų prižiūrimi ir lankomi.
Peršasi ir tiki meile
Bene daugiausiai yra įvairių akmenų, kurie išsiskiria savo dydžiu ir neįprastais ornamentais ar išgaubimais.
Tyrinėtojai spėja, kad ant tokių akmenų dažnai būdavo kūrenama ugnis ir nešamos aukos. Šie akmenys yra apipinti įvairiomis legendomis ir padavimais, kurie karta iš kartos, iš lūpų į lūpas perduodami ateities kartoms. Daugelis jų susiję su velniu ir kitomis pasakiškomis būtybėmis.
Vienas tokių – Juodasis, arba Meilės, akmuo yra Žibikų pušyne, Viekšnių seniūnijoje. Šis akmuo yra plokščiu paviršiumi, netaisyklingos ovalinės formos: 4,8 m ilgio, 3,5 m pločio ir 1,8–2 m aukščio. Pietinėje jo dalyje yra matomos dvi 80–90 cm ilgio laipto pavidalo pakopos.
Senovėje buvo pasakojama, kad šį akmenį velnias nešęs, norėdamas sugriauti Viekšnių bažnyčią, bet nespėjęs, nes ryte užgiedojęs gaidys. Todėl velnias akmenį pametęs ir palikęs gulėti. Kitoje legendoje pasakojama, kad naktimis akmuo prasiveriąs, o iš jo išlendančios mergaitės ir pernakt čia šokančios. Dar yra pasakojančių, kad saulei leidžiantis ant akmens verpia laumės. Jeigu žmogus, eidamas nuo akmens, atsisuka ir pamato jas, tai iš karto pavirsta į pušį.
Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyresnioji specialistė Eugenija Kupliauskienė „Santarvei“ sakė, kad šį akmenį mėgsta lankyti jaunimas.
„Atvažiavę jaunuoliai čia pasiperša savo merginoms, tikėdami, kad tai padės jiems ilgai ir laimingai gyventi. Apsilanko čia ir vestuvininkų palydų“, – pastebėjo E. Kupliauskienė.
Didžiausias rajono akmuo – Geidžiuose
Ne ką mažiau legendų pasakojama ir apie Geidžių mitologinį akmenį, esantį Geidžių kaime, prie Geidžių–Tirkšlių kelio. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad tai pats didžiausias riedulys Mažeikių rajone.
Geidžių akmuo dar vadinamas Trobele, Pirtele. Jis yra pailgos, netaisyklingos formos, pagal skalumo plokštumas susiskaidęs, plyšiuotas ir atrodo tartum glaudžiai sudėliotas iš kelių akmeninių luitų.
Atkelta iš 1 p.
Akmens ilgis – 6 m, plotis – 3,6 m, aukštis – 2,5 m, didžiausia horizontali apimtis – 15,25 m. Iš vakarų pusės jis panašus į namelį su „prieangiu“ šiaurės dalyje. Tą dalį 1948aisiais žmonės nuskėlė, norėdami suskaldyti visą akmenį.
Sukurta ne viena legenda
Senoliai pasakodavo, kad keliu naktį ėjo keleivis ir paklydo. Nerasdamas, kur pernakvoti, jis ilgai vaikščiojo, kol tolumoj pamatė žiburėlį. Priėjęs pamatė trobelę, įėjo į vidų ir rado šiltą krosnį. Tuomet nusiavė ir pasidžiovė batus, o pats atsigulė į lovą. O rytą atsikėlęs pamatė, kad guli prie didelio akmens, o batai ant jo pasidžiauti. Todėl šis akmuo ir buvo pradėtas vadinti Trobele.
Kita istorija byloja, kad velnias Geidžių akmeniu norėjęs užtvenkti Ventą, tačiau jį betempiant per Geidžių mišką, užgiedoję gaidžiai. Todėl velnias išsigando ir, numetęs akmenį į dabartinę vietą, pabėgo.
Senieji aplinkiniai gyventojai pasakoja, kad žmogus Joninių naktį ant pečių nešėsi puodą aukso, ir jį pradėjo vytis velnias. Bebėgdamas žmogus pamatė gulintį akmenį ir sugalvojo paslėpti po juo puodą su auksu. Pakėlė akmenį ir pakišo pinigus, ir kaip tik tuo metu užgiedojo gaidys. Velnias dingo, o auksas taip ir liko gulėti po akmeniu.
Ilgai žmonės tikėjo, kad tie turtai po akmeniu paslėpti, ir jei nori praturtėti, reikia nueiti prie Geidžių akmens, jį pakelti, tačiau tai reikia daryti visiškai vienam.
Vilioja lobių ieškotojus
Dapšių akmuo su jame iškaltais keturiais apskritimais yra Ruzgų kaime. Kitaip šis akmuo dar vadinamas Saulės akmeniu, nes jame yra matomi įrėžti keturi 38–50 cm skersmens apskritimai, primenantys lėkštes. Spėjama, kad jie gali simbolizuoti saulę.
Istorikas Vincas Laurinaitis yra minėjęs kelias legendas apie šį akmenį.
Viena iš jų, kad kunigaikščio Kęstučio kariai, medžiodami aplinkiniuose miškuose, nušovė šešis vilkus. Ant Dapšių alkakalnio žvėris sudegino Perkūno garbei, o akmenyje iškalė šešis ženklus. Senovėje šis riedulys viliojo lobių ieškotojus, nes buvo manyta, kad po juo yra pakasti lobiai.
Tačiau jų paieškos iki šiol buvo bevaisės. Niekas jokių ypatingų lobių nerado.
Spėjama, kad būdavo aukojama ir ant Juodeikiuose, Renave esančių dubenuotų akmenų. Tas pat būdavo daroma ir ant Ketūnų akmens.
Akmuo mįslingai dingęs
Legendomis ir padavimais apipintas ir Purvėnų akmuo. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Purvėnų akmuo su pėda, dar vadinamas Dievo pėdele, turėtų būti Beišino miške. Akmuo – rusvai pilkas, plokščiu viršumi, netaisyklingo trikampio formos: kraštinių ilgis 95, 110 ir 115 cm, aukštis 40 cm.
Pietinėje pusėje panašus į kairę mažo vaiko pėdelę įdubimas: 18 cm ilgio, 4–7 cm pločio, 1,5–2 cm gylio, nukreiptas pirštais į pietryčius. Todėl ir vadinamas Dievo pėdele.
Bent jau taip akmuo atrodė prieš porą dešimtmečių. Pastaruoju metu šio akmens ieškoma, nes niekas nebegali nurodyti tikslios jo buvimo vietos.
Pasak E. Kupliauskienės, yra sutarta su specialistais, kad padėtų surasti dingusį akmenį.
„Prieš dvidešimt metų pati mačiau ir liečiau šį akmenį, tačiau mišką iškirtus, neberandame jo. Šiais metais turi atvažiuoti archeologai, kurie ieškos šio akmens. Kol kas galime tik spėlioti, kas nutiko Purvėnų akmeniui“, – pasakojo paminklotvarkininkė.
Kaip ir kiti akmenys, Dievo pėdelė apipinta įvairiomis legendomis. Viena jų pasakoja, kad buvę laikai, kai akmenys buvo minkšti, todėl juose palikę laumių, žmonių pėdų ar velnių kanopų atspaudų.
Rajoną garsinantys medžiai
Ne ką mažiau nei akmenys Mažeikių rajoną garsina ir šimtamečiai medžiai. Jų nėra tiek daug, bet didesnį ar mažesnį pėdsaką jie paliko mūsų istorijoje.
Bene žinomiausia yra Renavo eglė, kuri pripažinta storiausia Lietuvoje. Jos kamieno apimtis siekia 3,87 m, o aukštis – 36 m. Spėjamas amžius – apie 150 m.
Dar vienas valstybės saugomas medis – Žibikų ąžuolas. Jo kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje siekia 620 cm. Visas medžio aukštis – 22,5 m.
Šimtmečius mena ir Gargždų storasis ąžuolas. Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, kad jo aukštis 22 m, kamieno apimtis 705 cm, skersmuo 245 cm. Auga senoje sodybvietėje. Šis milžinas kai kuriems gyvūnams tapo savotišku prieglobsčiu.
Prieš keletą metų nulūžo šio medžio apie 1 m skersmens šaka ir dabar susidarė drevė. Po ąžuolu urvus įsitaisė barsukai ar lapės. Į ąžuolą seniau yra įtrenkęs perkūnas, dėl to 5 m aukštyje atsiradusi drevė.
Vyresnieji rajono gyventojai dar mena ir Varduvos ąžuolą Grūstėje, nors jis ir nėra valstybės saugomas, tačiau istoriniuose šaltiniuose minimas.
Nėra valstybės saugomi ir Vienažindžio liepa bei akmuo Laižuvoje, tačiau žmonių gausiai lankomi. Prie minėto akmens Vienažindys rymojo ir rašė savo kūrinius, o ties liepa suklupo, pakirstas ligos.
Šios vietos sulaukia lankytojų minint rašytojo gimimo ar mirties metines.
