Darganotą Jurginių vakarą rinkomės į pamaldas Pikelių bažnyčioje, nes šįkart nusprendėme pasigilinti į krikščioniškąją Jurginių tradiciją ir paieškoti šv. Jurgio sąsajų Pikeliuose.
Prie altoriaus su šv. Jurgio paveikslu kunigas Sigitas Valauskis perskaitė St.Ylos maldas šventajam, Pikelių ateitininkai prisiminė, kodėl pasivadino Šv. Jurgio kuopa, garbi senolė Emilija Kesminienė papasakojo, kad anksčiau ta proga net atlaidai vykdavo. Bažnyčios pročkelė Verutė Vindašienė patvirtino apie tikrai buvusią tradiciją šv. Jurgio dieną nešti į bažnyčią kaimiškus maisto produktus, tad mokyklos kraštotyrininkai drąsiai dėjo jaunojo ūkininko, šeštoko Osvaldo Mažono, auginamų vištų kiaušinius, o jo klasės draugė Kamilė Uikytė atnešė kiaušinių, nuspalvintų jurgučių ornamentais. Pratęsiant senovinę tradiciją per šv. Jurgį nešti į bažnyčią vaškines naminių gyvulėlių statulėles,
Domantas Mažonas atnešė stilizuotų gyvulėlių figūrėlių iš plastilino.
Giesmes keitė prosenovinės dainos – prašymai, kad šv. Jurgiui užtariant greičiau ateitų pavasaris, palytų šiltas lietus, kad amžina gėrio ir blogio kova baigtųsi gėrio pergale. Įstabiam entuziastui ateitininkui Albertui Intai grojant lūpine armonikėle ir gitara, giedojo ir dainavo visa kuopa, jai pritarėme visi vakaro dalyviai.
Norėdami priminti ir saugoti gyvenusių kartų palikimą, bažnyčios zakristijonui Romanui Jonušui įteikėme vazonėlį su svogūnais, nes, anot senolių, per Jurgines pasodinti svogūnai yra ir maistas, ir vaistas. Veikliai Pikelių bendruomenės Danieliaus ir Jadvygos šeimai dovanojome jurginų kerą, nes, kaip byloja senolių pastebėjimai, per Jurgines pasodinti jurginai žydės iki šalnų, o minėta šeima puoselėja pavyzdingą sodybą.
Prasmingos dienos saulei virš Pikelių nusileidus, kas dar turėjo jėgų, ėjo ant kalvelės Vilties gatvėje ir perrėkdami vėją šaukėme, kad pavasaris į Pikelius tikrai atėjo. Tada dar liko vaikų mėgstama šventės dalis – jurginėjimas: kiaušinienės su garšvomis ant gyvos ugnies kepimas, javų lauko apėjimas, ožkyčių išvedimas. Šioje baigiamojoje dalyje liko tik jauniausi šventės dalyviai ir didžiausi entuziastai, kurie džiaugėsi, kad jų pradėtą tradiciją tęsia mažieji.
Ir per šias Jurgines geranoriškas ir visapusiškas palaikymas buvo iš Kęstučio ir Kornelijos Graikšų šeimos, kunigo Sigito Valauskio. Kraštotyrininkus darniai į šventę atvedė būrelio pirmininkė Toma Ulskytė, o ateitininkų kuopos pirmininkas Laurynas Graikšas sukosi kaip vijurkas, kad pavargę nuo mokslų ir veiklos gimnazistai kaip švyturiai šviestų savo pavyzdžiu.
Taigi, be didelio šurmulio ir reklamos, be projektinių lėšų, bet geranoriškumo ir tradicinės pajautos skatinami įprasminome Jurginių dieną Pikeliuose. Jei atsuktume laiko ratą atgal, tikrai nerastume ten reklaminių skelbimų, įmantriausių šou elementų. Žmonės švęsdavo natūraliai, vedami tradicijos ir vidinės pajautos.
Valerija MAŽONIENĖ
pikeliškiai, bet kokiomis sąlygomis besistengiantys išlaikyti Jurginių tradicijas. Kiek suprantu, didžiausi entuziastai minint Jurgines yra mokyklos bendruomenė. O ko kaimo bendruomenė tyli ir nenori prisijungti? Gal aš neteisus, bet susidaro toks įspūdis.
SAUNUOLIAI