Sausio 11-osios vakare į Plungės kultūros centrą rinkosi tie, kurie norėjo pasigrožėti Plungės krašto menininko Leonardo Černiausko tapytais paveikslais, pabendrauti su pačiu kūrėju. Tik įėjus į kultūros centrą, fojė, jus pasitiks patys įvairiausi peizažai. Nors orai lauke labiau primena vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį, menininko paveiksluose – žiema.
„Jūsų visų dėmesys jo kūrybai, jo asmenybei šiandien – labai svarbus. Esu dėkinga, kad radote laiko, kad esate čia, kad mokate įvertinti žmogaus kūrybą ir ja pasidžiaugti“, – susirinkusiuosius pasveikino ir už menininko palaikymą dėkojo Plungės tautodailininkų kuratorė Jolanta Miltenė.
Kuratorė prisiminė, kad jos, jaunos mergaičiukės, dėmesį tapytojas patraukė ant galvos užrišta skarele. „Galvojau, na, nenormalus, bet parėjusi namo taip pat rišausi skarelę ant galvos. Tačiau nusprendžiau, kad taip labiau tinka L. Černiauskui. Menininkai randa būdą parodyti žmonėms save kitokius. L. Černiauskas atrado sukežusį malūną, įsikūrė ten, tapo daug paveikslų ir, atrodo, nesensta. Koks jis buvo prieš penkiolika metų, toks jis ir šiandien. Matyt, dėl to, kad gyvena gamtoje, miškų apsuptyje“, – svarstė J. Miltenė.
Priminsime, kad Platelių dvaro vandens malūną Babrungėnų kaime menininkas nusipirko 1989 metais. Suremontavo jį ir įkūrė jame savo meno galeriją ir kūrybines dirbtuves.
Kalbėdamas apie parodą, L. Černiauskas paminėjo, jog dažnai sulaukia klausimo, kodėl tapo peizažus. Anot jo, patys žymiausi dailininkai yra sakę, jog peizažo žanras – vienas sunkiausių: „Į peizažą turi sudėti tiek, kad pamatęs paveikslą žmogus jį pajaustų. Tad aš ir stengiuosi, kad būtų išbaigtumas, kad būtų faktūra, spalvos.“
Žvelgdami į parodoje eksponuojamus paveikslus, dailės mokytojai mokiniams rodė, jog ir žiema turi daug spalvų. Kaip teigė J. Miltenė, viename darbų jų suskaičiuota net 32. Tad lankytojams natūraliai kilo klausimas, o kada menininkas pradėjo matyti žiemą spalvingą? Pasak L. Černiausko, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau matai. „Kartais padarai gana pilką paveiksliuką, bet tam tikri potėpiukai, geros spalvos jį iškart pagyvina. Ypač raudona spalva, kurią aš mėgstu, jei jos pamėtai paveiksle, paveikslas pradeda „skambėti“, – pasakojo tapytojas.
Paveikslams gyvybingumo duoda šviesos ir tamsos kontrastas, spalvinė gama, kompozicija. „Gyvenu kaime ir išėjęs į lauką matau: ten Babrungas teka, kaimo stogai… Viskas yra iš gamtos, – dėstė parodos autorius. – Skirtumas tik toks, kad vietoj realistinio darbo reikia perkomponuoti, perdaryti į kažką kitą.“
Beje, kaip pabrėžė L. Černiauskas, dabar galima išvysti nemažai paveikslų, kurie atrodo lyg būtų skaitmenizuoti. Nors tokių ir galima padaryti daug, bet, tapytojo manymu, juose nėra išbaigtumo. „Kiekvienas paveikslas turi būti išbaigtas. Nusipirkai, pakabinai ant sienos, pažiūrėjai ir iš karto sudirgina širdį“, – išbaigtą paveikslą apibūdino tapytojas.
Akylesni parodos lankytojai pastebėjo ir jiems gerai pažįstamą vaizdą – J. Tumo-Vaižganto gatvę šalia „Sanus“ klinikos. Juos domino, kaip L. Černiauskas „pagavo“ šį vaizdą: gyvai, o gal iš nuotraukos? „Kai per mėnesį 10–15 kartų pravažiuoju ta vieta, jau užsimerkęs galiu ją nutapyti“, – trumpai atsakė dailininkas.
Kaip pabrėžė J. Miltenė, paveiksle puikiai išlaikyta nuotaika – lyg ir šlapdriba, šaligatviu einantys ir bijantys pargriūti ar būti aptaškyti žmonės.
Parodos autorius prisipažino, kad Plungę jis tapo daug metų. Nors pastaruoju metu jai ir skiria mažiau dėmesio, bet savo darbų kolekcijoje rastų gal 20 ar 30 paveikslų, kuriuose matomas mūsų miestas.
Beje, dar prieš pradėdamas tapyti L. Černiauskas dirbo medžio drožėju, dailininku, etalonų kūrėju Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Ir baigęs darbą įmonėje menininkas medžio nepaleido: skaptavo šventųjų ir kitokias skulptūras, Užgavėnių kaukes. Su medžiu atsisveikino gal kiek daugiau nei prieš dešimtmetį.
Parodos metu plungiškiams atskleista ir dar viena mažiau žinoma tapytojo gyvenimo detalė – jis yra įgijęs dailininko dekoratoriaus su meninės fotografijos specializacija specialybę. Bet į fotografiją nepasuko.
Susirinkusiuosius domino, ar L. Černiauskas kada nors turėjo mokinių. „Niekada gyvenime neturėjau. Ir nenoriu. Dvejus metus mokiausi tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, o kai antrame kurse atėjo metas atlikti praktiką su mokiniais, tai tą pačią dieną nuėjau į karinį komisariatą ir paprašiau, kad mane paimtų į armiją“, – prisiminimais dalijosi tapytojas. Žinoma, atliekant karinę tarnybą jo talentas neliko nepastebėtas, tad teko piešti plakatus ir Lenino portretus. „Aš jo ten šimtais nupiešiau, ranką buvau „atkalęs“, – juokėsi parodos autorius.
Kaip sakė J. Miltenė, dar prieš renginį kultūros centre lankytojai rinko labiausiai jiems patinkantį paveikslą. Tarp įvardytųjų – darbas, kuriame žiūrovai įžvelgė mistiką. Tad smalsauta, ar tikrai autorius pieš mistinius vaizdus. „Su mistika yra taip. Tokie paveikslai daromi vadinamąja „ale prima“ technika, kai padarai iš karto. Dėl to jie ir išeina tokie mistiškesni. Kitaip tariant, kai jau esi ant bangos, imi ir padarai“, – paaiškino L. Černiauskas. Pasak jo, gal dėl to žmonės, žvelgdami į paveikslą, priklausomai nuo jų nuotaikos, mato skirtingus dalykus.
Palaikyti bendraminčio į parodą atėjo Plungės dailininkų kūrybinė grupė „3+“, kuriai priklauso ir L. Černiauskas. „Esame nutilę, bet manau, kad pavasarį surengsime parodėlę, o ir naujų žmonių į grupę priimsime. Gal tie naujieji truputį sudrebins Plungę“, – savotiškais ateities planais pasidalijo parodos autorius.
Jolanta VASILIAUSKIENĖ
