Kitą savaitę, gruodžio 16-ąją, Pikeliuose gyvenančiai Elenai Kupšienei sukaks 75 metai.
Nuo tada, kai 1972 metais baigė Šiaulių medicinos mokyklą, arba kitaip – 53 metus, ji dirba bendruomenės slaugytoja.
Nors keitėsi specialybės, įstaigų, kurių darbuotoja moteris buvo, pavadinimai, vienas dalykas per tą laiką nesikeitė – Elena rūpinosi ir tebesirūpina pikeliškių ir aplinkinių vietovių gyventojų sveikata.
Su slaugytoja, kurios prižiūrimos užaugo ir subrendo trys pikeliškių kartos, susėdome pokalbio apie žmones, ilgametį darbą, linksmas ir skaudžias pamokas, patirtis.
Trumpiau – pokalbiui apie gyvenimą.
Visą laiką – tame pačiame miestelyje
Pokalbio pradžioje Elena prisiminė: prieš dešimt ar daugiau metų ją kalbino „Santarvės“ korespondentas. Tąkart motyvas pokalbiui buvo Tarptautinės slaugytojų dienos proga E. Kupšienei įteiktas apdovanojimas.
„Nežinau, ką aš čia galiu papasakoti ir ar kam tai įdomu. Geriau, kai apie tavo nuveiktus darbus kalba kiti žmonės“, – kuklinosi pikeliškė.
Vis dėlto žmones, bendravimą ji mėgsta ir sugeba rasti bendrą kalbą. Todėl atsakė į klausimus, leidosi į prisiminimus.
E. Kupšienės bendrosios praktikos slaugytojos licencija galioja iki 2027 metų.
„Jei pasisektų tiek dirbti – pirmiausia, jei sveikata leistų, po poros metų jau būtų 55-eri, kai dirbu. Būtų labai gražus skaičius. Rankos nedreba – vaistus dar puikiausiai suleidžiu. Skaitau be akinių, o jei pacientams prireikia siūlus išimti, tada akinius užsidedu. Stetoskopu pasiklausyti žmogaus vidaus organų garsų dar galiu. Liežuvis skraba – bendrauti, patarti irgi galiu“, – šypsojosi slaugytoja.
Ko gero, ji yra viena ilgiausiai mūsų rajone dirbančių bendruomenės slaugytojų.
Norėjosi išmokti padėti žmonėms
E. Kupšienė kilusi iš Kretingos. Jos kelias į mediciną prasidėjo 1968 metais, kai baigusi Kretingos vidurinę mokyklą (dabar Pranciškonų gimnazija) įstojo į Šiaulių medicinos mokyklą.
Tais laikais baigus vidurinę mokyklą reikėjo kur nors mokytis arba dirbti. Tokių pasirinkimų kaip dabar, kai jaunuoliai gali metus kitus pailsėti, keliauti po pasaulį, kur nors savanoriauti, tarnauti kariuomenėje, kol apsispręs, ką norėtų veikti toliau, nebuvo.
„Kai dar būdama mokine eidavau pro vaistinę ar pro kitą medicinos įstaigą, visada sukirbėdavo noras rinktis profesiją, susijusią su medicina. Žodžiu, norėjosi mokėti, gebėti pagelbėti žmonėms“, – apie savo pasirinkimą kalbėjo Elena.
Taip ji ir dar viena bendramintė iš Kretingos išvažiavo į Šiaulius siekti svajonės – felčerio specialybės. Į arčiau esančią Klaipėdos medicinos mokyklą merginos nestojo, nes tuo metu ten nebuvo ruošiami būsimieji felčeriai.
Svajojo sugrįžti į gimtinę
Po beveik ketverius metus trukusių mokslų Elena gavo paskyrimą dirbti Mažeikių rajone, Rubikuose. Bet atsitiko taip, kad Pikelių medicinos punkte reikėjo felčerio. Taip jauna specialistė atsidūrė miestelyje.
„Iš pradžių turėjau planą mokytis felčerio specialybės, o paskui tęsti mokslus, gilinti žinias šitoje srityje. Dar, kaip ir, ko gero, kiekvienas jaunas
Pradžioje padėjo kolegos
Šiais laikais per daug savigydos
Prižiūrėjo trijų kartų sveikatą
Skausmingiausi atvejai susiję su vaikais
Patirtis praverčia ir šiandien
Skubėjo ir skuba į pagalbą
Savo srities profesionalė
Visą straipsnį galite skaitykite laikraštyje „Santarvė" arba užsisakę laikraščio elektroninę versiją.
Prenumeruok internetu
