Kasmet rugsėjo 27 d. Lietuvoje oficialiai minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Šie metai – taip pat ne išimtis.
Socialiniai darbuotojai – specialistai, teikiantys pagalbą, paramą žmonėms, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdami pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėtį ir integraciją į visuomenę, stengiasi užmegzti santykį su globojamų, prižiūrimų asmenų šeimomis, susipažįsta su jų situacijomis, aplinka.
„Santarvė“ pakalbino kelias įvairiose srityse: su seneliais, vaikais, neįgaliais žmonėmis – dirbančias socialines darbuotojas. Pašnekovės pasidalijo mintimis apie savo kasdieninį darbą ir apie tai, ką šis darbas joms reiškia, papasakojo apie tai, kodėl pasirinko tokį, atrodo, nelengvą kelią.
Data pasirinkta neatsitiktinai
Lietuvos socialinių darbuotojų diena minima daugiau nei dvidešimt metų.
Tokia data – rugsėjo 27-oji – pasirinkta neatsitiktinai, o atsižvelgus į tai, kad 1993 m. rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas. Be to, šią dieną minimas šv. Vincentas Paulietis.
Šv. Vincentas Paulietis buvo kunigas pamokslininkas, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje, jis yra laikomas socialinio darbo pradininku. Šventuoju paskelbtas kunigas skatino žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis, atlikti geruosius darbus žmogaus kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti. Pagal šv. Vincentą Paulietį gerieji darbai sielai – nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti. Taip pat – nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius.
Skaičiuojama, kad visoje Lietuvoje sveikatos priežiūros, švietimo, globos įstaigose, teisėsaugos institucijose socialinį darbą dirba apie 6 tūkst. žmonių.
Reikia mokėti atsiriboti
„Santarvės“ pašnekovės, ne vienus metus dirbančios socialinėmis darbuotojomis, sakė, kad darbas nelengvas, lydimas nemažai įvairių išbandymų bei problemų, kurias tenka spręsti. Tačiau kiekvieni metai dovanoja patirtį, kuri palengvina darbą.
Kaip vieną iš svarbesnių ir labai reikalingų dalykų jos įvardijo gebėjimą po darbo atsiriboti, išlaikyti ribą tarp savęs ir žmonių, kuriems darbe tenka padėti, tarpininkauti, lydėti. Jei to neišmokstama, dirbti gali tapti neįmanoma ir jau patiems socialiniams darbuotojams gali prireikti specialistų pagalbos.
O didžiausia dovana ir padėka socialinės darbuotojos vadina grįžtamąjį ryšį, klientų ar jų artimųjų ištartą gerą ir šiltą žodį.
Ieškojo ko nors naujo
Aštuoniolika metų socialine darbuotoja dirbanti Nijolė Liegaudienė, kalbėdama su „Santarve“, sakė, kad ši profesija nebuvo pati pirma, kurios ji norėjo. Pirmiausia Kaune ji studijavo ekonomiką ir buhalteriją. Tik vėliau, jau padirbusi pagal įgytą specialybę, suprato, kad tai ne jai. Gimus vaikams, po motinystės atostogų, ji jau nebegrįžo dirbti į buhalterijos sritį.
Pasak pašnekovės, norėjosi ko nors naujo, ko nors tokio, kad būtų galima padėti žmonėms.
„Labai norėjau dirbti su žmonėmis, ir kaip tik Šerkšnėnų seniūnijoje atsirado naujas etatas, skirtas dirbti su socialinės rizikos šeimomis. Pradėjus dirbti teko neakivaizdžiai studijuoti, kad įgyčiau socialinio darbuotojo profesiją. Dirbti su šeimomis labai patiko, jei nebūtų pasikeitusi darbo tvarka, gal iki šiol tą patį darbą būčiau dirbusi“, – kalbėjo N. Liegaudienė.
Pasikeitus įstatymams ir tvarkoms, socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, buvo priskirti prie socialines paslaugas teikiančių tarnybų. Todėl pašnekovei darbo reikalais teko važinėtis į Mažeikius. Tai nebuvo labai patogu.
Sudomino darbas su seneliais
Netrukus N. Liegaudienė sulaukė pasiūlymo dirbti Plinkšių globos namuose. Dauguma šių namų gyventojų – vyresnio amžiaus žmonės. Šis pasiūlymas jai pasirodė patrauklus ir ji pasirinko darbą Plinkšėse. Ten N. Liegaudienė dirba beveik šešerius metus.
Į klausimą, kas lengviau – ar dirbti su rizikos šeimomis, ar su pagyvenusiais žmonėmis, „Santarvės“ pašnekovė atsakė, kad kiekvienu atveju – savi pliusai ir savi minusai.
„Abiem atvejais yra dirbama su pažeidžiamais žmonėmis, kurie turi savų problemų. Gal tik skiriasi jų sprendimo būdai. Su visais reikia rasti bendrą kalbą, sugebėti prieiti, kad atsirastų abipusis pasitikėjimas. Visur reikia atjautos, supratingumo“, – teigė N. Liegaudienė.
Dirbant su senoliais, darbo specifika kitokia ir dėl jų sveikatos, psichinės būklės. Reikia daug kantrybės, supratingumo.
„Mes jiems esame kaip šeima. Jie prie mūsų labai prisiriša. Būna, kad sako „To mona mergelė, to monėi kāp doktėrelė“. Socialinis darbas tikrai nėra
Įvairios užduotys ir darbai
Būna ir sunkių momentų
Padėjo pasirinkti savanoriavimas
Ilgai ieškojo savęs
Tenka aiškinti, kad suprastų
Nuvedė noras padėti žmonėms
Motyvuoti ir skatinti dalyvauti
Labai reikalinga empatija
Visą straipsnį galite skaitykite laikraštyje „Santarvė" arba užsisakę laikraščio elektroninę versiją.
Prenumeruok internetu
