Su futbolo kamuoliu – beveik keturiasdešimt metų

Mažeikių sporto mokyklos treneris, asociacijos FK „Atmosfera“ vadovas Nerijus GUDAITIS. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pradėjęs karjerą kaip futbolininkas, N. Gudaitis šiandien žinomas kaip šios sporto šakos treneris. Į
gyvenimą per septyniolika treneriavimo metų yra išleidęs ne vieną auklėtinį. Nors būta visko: ir nesėkmių, ir pakilimų, treneris sako, kad visą laiką mylėjęs futbolą ir savo darbą.

Treniravo garsūs treneriai

Nerijus pasakojo, kad aistra futbolui gimė, kai buvo šešerių metų – tada pamatė filmą „Tai Pelė“.
„Jis tarsi užbūrė mane: sapnuodavau savo herojų, norėjau tapti futbolininku. Vėliau, kai jau buvau keturiolikos, treneris Jurijus Stupakovas, išvykdamas kelioms dienoms, patikėdavo man jaunesnę komandą. Kodėl jis taip darydavo – neaišku. Tuo metu jausdavaus įpareigotas“, – apie karjeros pradžią kalba treneris.
Baigęs Smolensko valstybinį kūno kultūros institutą, Nerijus žaidė už Mažeikių „Atmosferą“, „Jovaro“ komandą. Tarnaujant sovietinėje armijoje kartu su draugu Dariumi Magdišausku, atstovaudami Lydos „Obuvščik“ komandai, tapo Baltarusijos čempionais.
„Mano karjeroje tai buvo savotiškas tramplinas. Po to atsidūriau jau tikroje armijos komandoje – Smolensko „Iskroje“. Pagal lygį ji buvo kaip Klaipėdos „Atlanto“ komanda ir rungtyniavo TSRS II lygos pirmenybėse. Ją treniravo garsūs Rusijos treneriai Jurijus Morozovas ir Džamalas Lagadzė. Tuo metu galutinai susiformavau kaip futbolininkas. Atsidūriau meistrų komandoje, pajutau tikrąjį futbolą: treniruotės, skraidymai lėktuvais į varžybas“, – prisimena Nerijus.

Žaidė su futbolo įžymybėmis

Grįžęs iš kariuomenės žaidė Klaipėdos „Sirijuje“, vėliau čempioniški Mažeikių „Romar“ laikai, dešimt tarpvalstybinių rungtynių už Lietuvos nacionalinę rinktinę, dvejose iš jų (su Lenkija ir Graikija) žaidė kaip komandos kapitonas.
„Neapsakomas jausmas, kai esi rinktinės kapitonas, kai groja himną, šiurpuliukai per nugarą bėga: tai nepamirštamos akimirkos, vieni gražiausių momentų gyvenime… Galėjau vienoje aikštėje parungtyniauti su tokiomis futbolo žvaigždėmis kaip Zvonimiras Bobanas, Davaras Šukeris, Slavinas Biličius, Paolo Maldini“, – vardijo garsius futbolininkus N. Gudaitis.
1995 metų vasara buvo lemtinga: Nerijus patyrė „laimingą“ nelaimę – pateko į autoavariją, tuo pačiu metu prasidėjo „Romar“ klubo žlugimas, – visa tai buvo sunku fiziškai ir psichologiškai.
„Ir tu žlungi, ir komandos nebėra, atsirado didelė tuštuma. Po pusmečio teko ištraukti diplomą ir pradėti darbą Sporto mokykloje“, – sakė treneris.

Pirmosios pergalės

Į pirmąją atranką susirinko apie 80 vaikų: tai, palyginus su šiais laikais, buvo labai daug. Nerijui teko nemažai atsirinkinėti, kol per dvi atrankas beliko tik apie 40 vaikų.
„Atranka – labai svarbus dalykas: ką atsirinksi, tą ir turėsi. Su ta grupe lydėjo didžiausi pasiekimai, nors pirmą svaresnį laimėjimą patyriau 1999 metais su kita grupe, kai Mažojo futbolo finaluose Vilniuje užėmėme trečiąją vietą. Paskui ne kartą pasisekė tapti Lietuvos mažojo futbolo čempionais“, – pirmuosius savo treneriavimo pasiekimus vardijo N. Gudaitis.
Penkerius metus Nerijui teko dirbti 1987 metų gimimo futbolininkų vyriausiojo trenerio asistentu. „Šis darbas davė man daug praktinės naudos, kadangi dalyvavome dviejuose Europos čempionato atrankiniuose etapuose, daugelyje tarptautinių turnyrų. Tai buvo labai įdomus ir naudingas laikotarpis. Tada aš gavau savo pirmąją UEFA B kategorijos trenerio licenciją“, – pasakojo treneris.
Visai neseniai teoriniuose ir praktiniuose kursuose Nerijus apsigynė UEFA A kategorijos licenciją, kuri leidžia laisvai dirbti Europos klubuose, taip pat suteikia galimybę dirbti Lietuvos futbolo čempionato A lygos vyriausiuoju treneriu.

Sugyvena puikiai

Trenerio santykiai su futbolininkais sudėtingi, ypač kai vienu metu tenka dirbti ir su vaikais, ir su paaugliais, jaunuoliais ir vyrais. Prie kiekvieno reikia prisiderinti, nes atskirų amžiaus grupių charakteriai skirtingi. Pasak Nerijaus, svarbu įsivesti savą tvarką, nes per didelės demokratijos negali būti – tada būtų sunku vadovauti.
„Savo auklėtiniams sakau, ir jie tai galėtų patvirtinti, kad man neįdomu dirbti bet kaip, todėl iš jų stengiuosi išreikalauti maksimumą – kiek įmanoma pagal jų galimybes. Stengiuosi su savo auklėtiniais palaikyti tokius santykius, kad jie, baigę Sporto mokyklą ir paskui gatvėje pamatę mane, nebėgtų į kitą gatvės pusę, o ateitų pasisveikinti. Ir kiek jau išleidau grupių, su visais jais santykiai yra puikūs“, – džiaugėsi Nerijus.
Kas kita suaugusieji: jie ateina į komandą užsidirbti pragyvenimui, todėl santykius lemia kontraktai. Ir jeigu futbolininkai laikosi kontrakto sąlygų, treneris gali valdyti situaciją.

Apmaudas greitai praeina

Treneris visų pirma – pavyzdys savo auklėtiniams. Savo pavyzdžiu, savo autoritetu jis turi uždegti visą grupę. Treneris turi būti reiklus, kantrus, darbštus, teisingas kitų atžvilgiu, absoliučiai lankstus ir mokėti suprasti kiekvieną.
„Aš labai myliu futbolą, myliu savo profesiją, nors kartais būna, kad pradedu jos nekęsti, pavyzdžiui, kai subjursta oras ir nėra kur persirengti, o pats bemaž penkias valandas turi permirkęs dirbti: tada norisi viską mesti velniop. Silpnumas kartais aplanko, bet tai būna laikina: grįžti namo, sušyli ir vėl pirmyn“, – šypsojosi N. Gudaitis.
Darbas daug laiko atima iš šeimos – jai lieka tik trupiniai.
„Žmona sako, koks skirtumas, ar tu pats žaidei futbolą, ar tu dabar treniruoji – vis tiek tavęs nėra namuose. Tik tiek, kad gal dėl to mes vienas kitą branginam ir jau kartu esam dvidešimt penkerius metus. Kažkaip labai greitai vaikai užaugo, net nepastebėjau“, – tikino Nerijus.

Laisvalaikį leidžia aktyviai

Sausio mėnesį N. Gudaičio trenerio karjerai sukaks 17 metų. Per tą laiką jis sako išmokęs save kontroliuoti, jei pavargsta ar būna suirzęs, greitai atgauti jėgas.
Futbolo sezono metu savaitgalių laisvų nėra, bet kai yra namuose, turi bent pusdienį laiko, skuba padaryti svarbiausius darbus.
„Vienas didžiausių malonumų – sode pjauti žolę. Tuo metu nieko negalvoji, žolė kvepia… Kelias valandas taip pjaunu, o kartu ir pailsiu“, –  apie mėgiamą užsiėmimą sako Nerijus.
Žiemos metu, jei būna laisvesni savaitgaliai, su žmona važiuoja į Šiaulius ar Klaipėdą pažiūrėti kokio filmo – abu yra kino mylėtojai. Patinka ir koncertai, vakarais skaito knygas.
„Rūpinuosi ir pats savimi: sezono metu plaukioju, bėgioju, su žmona važinėjame dviračiais. Nuo vaikystės mėgstu žvejoti, grybauti, bet tiems pomėgiams laiko lieka mažai, – apgailestavo N. Gudaitis.