Šiandien nekalbėsime apie senuosius Renavo dvaro laikus. Labiau – apie dabartį ir likimo kelius, verčiančius žmogų keisti įprastą gyvenimo ritmą, nusistovėjusią tvarką.
Renata Vindašienė, Renavo dvaro sodybos direktorė, pagal išsilavinimą – pedagogė.
Beveik prieš keturis dešimtmečius iš Mažeikių atvykusi į Renavą ji ilgą laiką dirbo pagrindinėje mokykloje. Prieš dvylika metų tapo Renavo dvaro kultūrinės veiklos vadybininke, nuo 2023-iųjų – šio dvaro sodybos direktore.
GYVA KULTŪROS ERDVĖ
Direktoriauti pradėjau, kai jau buvo aiškiai suformuotas dvaro, kaip gyvos kultūros erdvės, kelias.
Viena svarbiausių mūsų tęsiamų tradicijų – dvarą atverti žmonėms. Ir ne tik kaip istorinį objektą, bet kaip vietą, kurioje vyksta kultūrinis gyvenimas. Šią kryptį laikiau labai svarbia.
Buvo tęsiamos projektų, koncertų, parodų, kultūrinių renginių tradicijos, kurios padėjo Renavo dvarui tapti atpažįstamam ir labiau lankomam.
Svarbi tęstinė vertybė – ir pagarba pačiam dvarui, jo istorijai, autentiškumui, aplinkai. Tai lėmė ne skubius sprendimus, o apgalvotą, nuoseklų darbą tiek restauruojant pastatus, tiek planuojant veiklas.
Ateities planuose – arklidžių konservavimas, ūkinio pastato rekonstrukcijos projekto parengimas ir įgyvendinimas.
Mažeikių savivaldybė dalyvauja regioniniame projekte, kurį finansuoja ES, jo metu bus gerinama ir lankytojams pritaikoma mūsų dvaro sodybos infrastruktūra.
KOMANDA
Ilgą laiką Renavo dvare buvo nedaug personalo – apie 4–5 darbuotojai. Tai buvo žmonės, kurie dažnai atlikdavo po kelias funkcijas: nuo administravimo iki lankytojų priėmimo ar renginių organizavimo, aplinkos tvarkymo. Kadangi anksčiau dvaras buvo Mažeikių muziejaus filialas, tai daugiausia ir atliko muziejaus funkcijas.
Augimas ir kaita vyko pamažu. Atsirado naujų ekspozicijų, išryškėjo gamtosauginė kryptis, šikšnosparnių populiarinimas. Kiekvienas vadovas, turėdamas savo pomėgių, savą vadybos sampratą, ta kryptimi planuoja ir visą įstaigos veiklą.
Laikui bėgant, atsirado aiškesnis pareigų pasiskirstymas, daugiau dėmesio skirta ekspozicijoms prižiūrėti, renginiams koordinuoti, aplinkai tvarkyti.
Šiandien Renavo dvaro sodyboje – 13 darbuotojų. Noriu pabrėžti, kad pas mus daug kas daroma ne dėl etatų skaičiaus, o dėl žmonių įsitraukimo ir atsakomybės.
KOMPLEKSINIS OBJEKTAS
Dabar Renavo dvaro sodyba funkcionuoja kaip kompleksinis kultūros paveldo objektas, kuriame derinamos muziejinės, edukacinės ir kultūrinės veiklos.
Rudeninė pergolė, 2023. Nomedos VĖLAVIČIENĖS nuotr.
Rūmuose veikianti XIX–XX amžiaus pradžios interjero ekspozicija, parodos, koncertai ir bendruomeniniai renginiai leidžia aktualizuoti dvaro istoriją ir integruoti ją į šiuolaikinį kultūrinį kontekstą.
Mano asmeninė patirtis, įgyta dirbant Renavo dvare, leidžia šią vietą suvokti ne tik kaip architektūrinį ar istorinį objektą, bet ir kaip gyvą kultūros procesą. Dvaro raida mano akyse tapo pavyzdžiu, kaip nuoseklus paveldo išsaugojimas, pagarba istoriniam sluoksniui ir šiuolaikiškų funkcijų dermė gali sukurti tvarią kultūrinę erdvę.
Ši patirtis yra neatsiejama nuo mano profesinės tapatybės ir liudija, kad kultūros paveldas gyvas tiek, kiek jis įtrauktas į dabarties gyvenimą.
Pasikeitė lankytojų struktūra – Renavo dvaro sodyba tapo ne tik pavienio apsilankymo vieta, bet ir kryptingu kultūrinio turizmo objektu. Daugėjo šeimų, organizuotų grupių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių, renginių dalyvių, o pats dvaras pradėtas suvokti kaip gyva, veikianti erdvė, o ne tik ekspozicinis objektas.
Galbūt svarbiausias pokytis – pats požiūris: Renavo dvaras pradėtas suvokti ne kaip „užbaigtas“ muziejus, o kaip gyvas procesas, nuolat auganti kultūros erdvė, kuriai svarbus ne tik paveldas, bet ir šiandiena.
MAŽEIKIAI, PRAMONĖS GATVĖ…
Papasakoti apie save? Esu tikra mažeikiškė. Augau Mažeikių mieste, bet ne visai ant bruko. Tuo laiku buvo pastatyta Kompresorių gamykla. Mano tėvas – Vytenis Milčius dirbo toje gamykloje – nuo pat jos atidarymo dienos. Kartu su direktoriumi Vaclovu Radvilu.
Tėvas buvo Tiekimo skyriaus viršininkas, mama – pramoninių prekių parduotuvės vedėja. Vadinamosios dekretinės atostogos, kurias suteikdavo vaikui gimus, tada truko tik tris mėnesius. Kai gimiau, mano bočiai jau buvo pensijoje, tad dirbantys tėvai ir patikėjo mane auginti mamos tėvams. Jie gyveno Pramonės gatvėje, žinybiniame Linų fabriko pastate – ilgame mediniame šešių butų name.
Prie namo buvo ir medinis ūkinis pastatas, padalytas šešiems butų savininkams. Ten ne tik malkos tilpo, bet ir gyvuliams buvo vietos. Kai kas net karvę laikė. Mano bočeliai laikė vištų, kartais – dar ir kalakutų. Prie namų buvo ir žemės, padalytos daržams. Kai prakutau, padėdavau laistyti, ravėti. Tai buvo kaimas mieste.
Klevų alėja, 2023. Nomedos VĖLAVIČIENĖS nuotr.
Mano mamos seserys buvo dar jaunos, tad visko prasimanydavo. Mamos giminės moterys buvo linkusios į rankdarbius: mezgė, nėrė, iš audinių atraižų gėles darė. Net mezgimo mašiną buvo įsitaisiusios. Kai nusipirko dantytas žirkles, ėmėme gvazdikų žiedus sukti. Gražūs išeidavo, visokiausių spalvų. Iš rankdarbių ir prie algos ar pensijos prisidurdavo. Kad sėdėtų be jokio darbo, niekada nemačiau. Ir mane nuo mažų dienų pripratino jo nebijoti.
TIKSLAS – BŪTI MOKYTOJA
Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, persikėliau pas tėvus. Baigiau Sodų vidurinę. Polinkis į piešimą, muzikavimą, rankdarbius vis labiau traukė.
Turėjau puikią buities darbų mokytoją – Eleną Tuomenienę. Iš jos ne tik įvairiausių buities darbų išmokau, bet ir gyvenimo išminties įgijau. Ir pradinėse klasėse mano mokytoja Adelė Radzienė turėjo polinkį į meninius rankdarbius. Tai, ką buvau iš mamos, iš babytės, iš tetų išmokusi, rodžiau savo mokytojoms, o jos mane mokė didesnių gudrybių.
Baigdama vidurinę žinojau, kad noriu būti mokytoja. Ir būtent pradinių klasių.
LIKAU RENAVE
Sužinojusi, kad Renavo mokykloje trūksta kūno kultūros mokytojo, pasiūliau savo paslaugas. Mane priėmė. Po metų įstojau į Klaipėdos universitetą, įgijau ikimokyklinio ugdymo ir psichologijos specialybę. Paskui įstojau į Šiaulių universitetą, baigiau buities darbų technologijų studijas. Buities darbus Renavo mokykloje dėsčiau iki mokyklos uždarymo 2016 metais.
Per tą laiką Renavas man tapo artimas ir savas. Čia susituokiau su renaviškiu Vytautu. Renave užaugo du mūsų vaikai. Gyvename netoli dvaro ir jo senų galingų medžių.
Renavas mano akyse keitėsi. Kuo labiau gražėjo, atgijo dvaras, tuo labiau nyko pats Renavas. Užsidarė mokykla, neliko vaikų darželio, vis mažėja žmonių.
O tokie gražūs Varduvos vingiai, šviečiantys iš tolo dvaro rūmai, ūksmingi parko takai su įdomiausiais medžiais…
Atsirado vis daugiau atvažiuojančių žmonių – nori pasivaikščioti, pasižvalgyti, pažinti. Išmokome organizuoti žmones pritraukiančius renginius. Dvaras traukia įmones, organizacijas čia rengti iškilmes. Dvaro aplinka įpareigoja, suteikia iškilmingumo ir rimtumo.
Žmogaus namai – ten, kur jo širdis. O mano širdis – jau seniai Renave.
Genoveita GRICIENĖ
RENAVO DVARO ATNAUJINIMAS
Pirmoji Renavo dvaro restauracija atlikta 1985 metais. Buvo atkurta daug konstrukcinių ir interjero detalių, prikurta nuolatinė reprezentacinio interjero ekspozicija. Žmonės ėmė lankyti dvarą, buvo pradėtas tvarkyti ir didelis dvaro parkas, senoji parko eglė.
2009–2012 m. įgyvendintas investicinis projektas „Renavo dvaro sodybos rūmų pritaikymas viešojo turizmo reikmėms“. Jis finansuotas iš ES Sanglaudos fondo, valstybės ir mūsų savivaldybės biudžetų.
Restauruoti rūmų fasadas, stogas, vidaus patalpos. Dalis patalpų pritaikyta viešojo maitinimo paslaugoms, kitos – kultūriniam ir turizmo naudojimui. Dvare atsidarė restoranas, bet ilgai neišsilaikė. Gal dėl per mažos reklamos, gal dėl maisto kokybės…
2012–2013 m. restauruoti ūkinio kiemo pastatai: sandėlis („lobynas“) bei svirnas. Jie pritaikyti konferencijoms, edukacijoms, parodoms ir kitiems renginiams.
Nuo 2014 metų sausio dvaras atskirtas nuo Mažeikių muziejaus – įkurta savarankiška biudžetinė įstaiga Renavo dvaro sodyba, atsakinga už dvaro tvarkymą ir jo veiklą.
2016–2018 m. atstatyta medinė dvaro oficina – vienintelis XIX a. pab. išlikęs gyvenamasis statinys sodyboje. Restauracijos metu saugotos autentiškos konstrukcijos, krosnis.
2020–2021 m. restauruotas dvaro sodo rūsys – įgyvendinta dalis projekto, skirto dvaro kompleksui pritaikyti šiuolaikiniam naudojimui: pritaikyta žiemojančių šikšnosparnių buveinei, sutvarkytos prieigos, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.
